KRYŽIAUS KARŲ PABALTIJYJE PRADŽIA XIII a.

KRYŽIAUS KARŲ PABALTIJYJE PRADŽIA  XIII a.


XII a. pačioje pabaigoje keli susirėmimai su Vakarų Europos riteriais, beįsikuriančiais Lyvių žemėse, mūsų Protėviams peraugo į daugiau nei du šimtus metų vykusį negailestingą karą. Tai epocha, kuomet ramiai tekėjęs gyvenimas dingo, kuomet visi kultūriniai procesai buvo įšaldyti neribotam laikui, kuomet ir gyvenimas ir kultūra buvo visiškai sukarinti. Epocha, kurioje mūsų Protėviai ne tik atlaikė stiprų Vakarų Europos spaudimą, bet netgi perėjo į nuožmų puolimą.
1995 m. prof. Simas Karaliūnas iškėlė hipotezę apie tai, jog lietuviams kaip etnosui vardą davė kariauna – ypatinga ginkluota palyda, kurios nariai buvo vadinami (rekonstruota forma) léitā, lietuvā ar lietavā (plg. šaknį leit-, kuri iki šiol reiškia „eiti, vykti kartu, lydėti“). Palyginimui, savo metu tik kariaunai vadinti buvo naudojamas ir žodis русь iš kurio kilo Rusios ir vėliau Rusijos pavadinimas.

Neilgai trukus dr. Artūras Dubonis pateikė įtikinamų argumentų S. Karaliūnui paremti apie tai, jog kuriantis Lietuvos valstybei ir ankstyvuoju jos egzistavimo laikotarpiu aplink kunigaikštį iš tikrųjų spietėsi sociumas, vadinamas leičiais ar (rekonstruota forma) Leita. Ribos tarp leičių kaip sociumo ir leičių kaip etnoso galbūt net nebuvo. Dar XVI a. lietuviškas žodis leičiai, apibrėžiantis tarnybą, gudiškoje LDK raštinėje buvo verčiamas kaip литва!
XIII amžiuje tuo pačiu Lietuvos (kilusios iš Leituvos ir atitinkamai Leitos) vardu rytinių kaimynų metraščiai vadino etnosą, kraštą ir kariauną, susitelkusią prie valdovo Mindaugo, pvz.: литва... людие Миндогови. Latviai nuo senų laikų ir iki šiol lietuvius vadina leišiais, o kai kuriose pietų žemaičių patarmėse leičiuoti reiškia kalbėti lietuviškai.
Tyrimų metu paaiškėjo, jog vietovardžių bei vandenvardžių, sudarytų su šaknimi leit-, taip pat leič- ar laič- Lietuvoje yra užfiksuotas ne vienas. Tai Leitiškiai, Leičiai, taip pat Lietavėnai, Lietuva, o taip pat Литва (etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje). Tokių pavadinimų išliko ten, kur būta valdovo dvarų, administracinių ir gynybinių jo atramos punktų. Pradžioje, apie XII –XIII a. ten gyvenusieji leičiai, matyt, užtikrino valdovo valdžią ir prisidėjo prie jos plėtotės. Tai ypatingas, valstybės reikšmės valdovui teikiamų paslaugų: kovos žirgų auginimo, kelio tarnų -pasiuntinių pareigų vykdymo ir palydą  karo metu užtikrinančių, kompleksas.

Ir Rytų, ir Vakarų metraščiuose, aprašančiuose tuometinius karus, Lietuviai labai aktyvūs. Deja negalim pasigirti gausia šio šimtmečio archeologine medžiaga. Tam yra kelios priežastys:  1. Galimas dalykas, kad datuojant radinius mūsų archeologai XIII a. dirbinius paankstina, o radinius iš laidojimo paminklų, datuojamų XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, – pavėlina (atskirti XIII a. ir XIV a. radinius nėra paprasta užduotis); 2) Veik visus Baltų kraštus apėmęs mirusiųjų laidojimo deginant paprotys nusinešė su savimi į Dausas daugelį radinių, o kitus paveikė nepataisomai; 3) Per menkai tyrinėti arba dar neatrasti XIII a. kapinynai;  Pavyzdžiui, plokštiniai Žiemgalos kapinynai, naudoti nuo V a. antros pusės, apleidžiami baigiantis XII a., o apie naujas laidojimo vietas iki šiol žinoma labai nedaug.
Laviruojant tarp XII a. ir XIV a. datuojamų radinių ir jau pakankamai gausios Europinės istorinės ikonografijos visgi galima padaryti išvadas.
Ankstesnės epochos apraše minimi kuršiški šalmai puikiai naudoti ir XIII a. ; taipog ir kuršiški dviašmeniai kalavijai (T1 tipas). Pastovus ir nenurimstantis ginklų poreikis šiame amžino karo amžiuje gimdė ginklus menkai pagrąžintus, dažniausiai neornamentuotus ir tai natūralu. Nėra laiko puošybai, kai už nugaros jau girdi kryžiuočių žirgų kanopų dundesį...
Ir visgi istorinėje ikonografijoje, XIII a.  metraščiuose Lietuviai vaizduojami gausiai šarvuoti, blizgančiais šalmais, vertingais šarvais ir kokybiškais ginklais.

Nemažai grandininių šarvų radinių ir Lietuvoje, ir Latvijoje (žr. ankstesnės epochos aprašą). Tai plotų ir neplotų žiedelių grandininiai šarvai ir jų fragmentai. Rusai gi spėja, kad plotų žiedų grandininius šarvus jiems XIII a. užnešė mongolai.  XIII a. pab.-XIV a. pr. Marienverderio kryžiuočių pilies kapitelyje vaizduojami Lietuvių kariai iš septynių šeši pavaizduoti pilnoje šarvuotėje (vienas lankininkas, kuriam pilna šarvuotė nereikalinga), su šalmais, šarvais (spėjama grandininiais), „pavis“ skydais, kalavijais, ietimis ir kirviu. Tad grandininiai šarvai jau turėjo būti pakankamai populiarūs, kaip ir metaliniai lameliariniai šarvai (apie tai byloja XII – XIII a. 5 – 6 trikampės formos plokštelių ir jų fragmentų atsitiktinis radinys Paalksniuose, Klemės raj. bei dabartinėje Baltarusijoje, netoli Naugarduko, Gomelyje kasinėjant  senąjį miestą atrastos šarvininko dirbtuvės, kur rasta apie 1500 vnt. metalinių lameliaro plokštelių, datuotų  1250 m., kai mongolai sudegino miestą). Tose pačiose dirbtuvėse rasti fragmentai geležinių dilbio apsaugų byloja, kad ir šio tipo šarvas  mūsuose ir Rusios regione jau buvo naudojamas.
Įvairaus dydžio (3x8 cm, 6x7 cm, 7x12 cm, 8x12 cm) ir XIII – XIV a. datuojamų pavienių metalinių plokštelių  ir jų fragmentų rasta eilėje Latvijos pilių (Martinsala, Vecdolė, Altenė, Selpilis, Mežuotnė). Neatmestina prielaida, kad tai kryžiuočių šarvų liekanos.
Ar Baltai naudoto kimštinius ir daugiasluosknius lininius/vilnonius šarvus/pošarvius klausimas lieka atviras.Tuometiniai jų priešai  - Vakarų Europos riteriai jau žinojo įvairiausių  rūšių medžiaginius šarvus /pošarvius („padding“ – medžiaginis pošarvis, „gambesone“ – kimštinis šarvas, „aketon“ – medžiaginis antšarvis). Vakarų Europoje tokio tipo šarvai pasirodo XII a., Rusioje - tik XVII a. Apie Baltus duomenų neturime.
Marienverderio kapitelyje  pavaizduotas Lietuvių lankininkas šaudantis iš rytietiško tipo kompozicinio lanko, byloja, kad lankai šiame šimtmetyje mums  nebuvo  naujovė.
Nors XIII a. pradžioje Ordinų metraščiuose Baltai vaizduojami kaip pusdurniai nežinantys arbaleto, šimtmečio antroje pusėje jau puikiai naudodamiesi šiuo ginklu skina nuo Vokiečių ordino pilių sienų kryžiuočius.
Livonijos kronikoje 1210 m. randame tokią eilutę apie Kuršių ginkluotę :  „...kiekvienas nešėsi priešais save medinį skydą, sukaltą iš dviejų lentų, ir kuoką, panašią į piemenų botagą, smūgiams, ir kada saulė apšvietė baltus skydus, tai ir vanduo, ir laukai subolavo, nes tai buvo didelė ir stipri kariuomenė.“   
Rimčiau ginkluotiems priešams įveikti reikėjo sunkesnių ginklų. Buvo pradėti gaminti masyvūs ietigaliai stambaus rombo skersmens plunksna, trumpa bei plačia įkote (storam ir tvirtam kotui), sunkūs kirviai plačiais ašmenimis (pagal svorį kai kuriuos patogiau būtų naudoti ant ilgo koto). Tuo metu išpopuliarėjo ir pakankamai ilgi peiliai, kuriuos buitiniais jau sunku pavadinti.

2011 m. Parengė A.Bugvilionis, konsultavo V.Vaitkevičius