LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ. XIV a.


XII a. antroje pusėje Lietuvos kontrpuolimas visų iki to ją engusių kaimynų atžvilgiu peraugo į galingos ir didžiausios šiame šimtmetyje Europos valstybės susikūrimą. PAGONIŠKOS VALSTYBĖS FANATIŠKAI KRIKŠČIONIŠKOJE EUROPOJE. Unikalus buvo ir didžiosios valstybės valdymas (Ukrainiečiai ir dabar sako, kad Lietuviai buvo patys mieliausi užkariautojai jų istorijoje), neprimetant prijungtoms tautoms nei savo tikėjimo, anei kalbos. Ir visa tai vyksta tuo metu kai Vokiečių ordinas buvo įgijęs didžiausią savo egzistencijoje galią (valdant Vinrichui fon Kniprodei 1351–1382 metais)!

Tai mūsų Protėvių tikėjimo aukso amžius, kuomet suvienytų Dievų panteonas buvo oficialaus Lietuvos valstybės tikėjimo ašis, ir visi aplinkiniai krikščionys tai pripažino; mūsų savitos kultūros pakilimas ir pasaulinis, nors nenoromis, pripažinimas. Politika, paremta ne nuolankumu ir nuolaidžiavimu, o atkaklumu ir savasties (savo kultūros, papročių) išaukštinimu, aukščiau už viską, ir už savo gyvybę!

Turtinga šio šimtmečio archeologija: Vilnius, Maišiagala (Vilniaus sav.), Kernavė (Širvintų raj.),  Obeliai (Ukmergės raj.), Tulpiakiemis (Ukmergės raj.), Alytus, Šiauliai, Bajorai (Elektrėnų sav.), Rumšiškės (Kauno raj.), Karmėlava (Kauno raj.), Kulautuva (Kauno raj.), Stakliškės (Prienų raj.), Barinė (Panevėžio raj.), Ažugiriai (Utenos raj.), Černaučizna (Anykščių raj.), Diktarai (Anykščių raj.), Kuršai (Telšių raj.). Papuošalai ir kiti dirbiniai vėl gausiai dekoruojami, įgauna meninę vertę. Visi jie be galo gražūs, subtilūs, prabangūs, jaučiasi lietuviškas savitumas, ornamentika, mitologija, stilius. Daug sidabro, nors pasitaiko importuotų dirbinių, bet jie kitokie.

Taipogi ir šarvuotė. Nors jaučiasi kaimynų įtakos, ji savita. Rimčiausias pavyzdys – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~ 1379 m.), vaizduojantis pėsčią karį. Jo šalmas vakarietiško (nors vienas tokio tipo šalmas rastas ir nežinomoje Rusijos vietovėje),o lameliariniai šarvai - rytietiško stiliaus.
Dažnai užduodame sau klausimą, kur ieškoti LDK šarvų analogų, Vakaruose ar Rytuose? Į galvą ateina paprasta mintis: kieno įtaką perimsi greičiau, ar priešo, neapykanta kuriam jau kelias kartas verda tavo genuose, jau šimtemčius dainuojamos dainos apie tų niekšų galabinimą, ar tų žmogelių, kurie tau moka duokles, kuriuos tu nesunkiai plėši, pasiimi ko tau reikia, galų gale prekiauji, mainaisi daiktais? Galbūt pasikeitė vertybės, bet žmogaus psichologija ir jausmai juk nepasikeitė visai. Todėl Didžiojo Kęstučio antspaude pavaizduotas karys pilna lameliarine šarvuote, kurią Lietuviai nesunkiai perėmė iš prisijungtų slavų (šių šarvų plokštelių forma tokia pati, kaip iš ankstesnėje epochoje minėtų Gomelio dirbtuvių). Galime pasidžiaugti unikaliais šarvų radiniais iš Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų. Tai lameliarinių plokštelių lobis, tarpe kurių ir unikalios, niekur atitikmenų neturinčios ornamentuotos lameliaro plokštelės. Rusai didžiuojasi Pskove rastais (kažkodėl priskiriamais Daumantui ir datuojamais XIII a., nors rasti suardytame XVI a. sluoksnyje) šarvais, iš kurių po restauracijos belikusios tik lupenos, o mes turime pusę tokios šarvinės liemenės iš Valdovų rūmų idealiame stovyje!

Čia verta būtų prisiminti ankstesnės epochos apraše minėtus, datuotus XIII – XIV a. metalinių šarvinių plokštelių radinius eilėje pilių Latvijoje.

Gausu grandininių šarvų, kurių jau ne fragmentai, kaip iki tol, bet jie pilni (70 – 90 cm ilgio ir 55 – 70 cm pločio), rankovėm iki alkūnių, plotais ir neplotais žiedais, taipogi mišrios pynimo technikos. XIV a. pasirodo ir grandininiai šarvai, kurių pusę sudaro pilnai uždari iškirsti plokšti žiedai, sujungti tarpusavyje plotais sukniedytais žiedeliais.
Apie medžiaginių šarvų naudojimą šiame amžiuje galima kalbėti drąsiau. Kęstučio antspaude karys vaizduojamas su šosais/pėdkelnėm („basom kojom“). Tai greičiausiai grandininės pėdkelnės, arba „gambesone“ tipo medžiaginiai „šosai“ (hose), kurie tuomet Vakarų Europoje buvo labai populiarūs.
Geležinių dilbių apsaugų nors ir nerasta, apie jų naudojimą žinome iš ankstesnio amžiaus (Gomelio dirbtuvės).         
Negausu šalmų, visi jie rasti ne Lietuvoje (bet iš buvusių LDK žemių), kaip antai Melne, Torūnėje (Lenkijoje), Bielaja kalitva (Rusijoje), taip pat šalmas, rastas ties Vystrica (Isterburg / Karaliaučiaus sritis) Priegliaus upėje – visi vadinamo „pikelhube“ tipo (viduramžių ginkluotės tyrinėtojai lenkai Andžejus Nadolskis ir Andžejus Novakovskis remdamiesi Teutonų ordino dokumentais „pikelhube“ atsiradimą kildina iš Prūsų, iš kurių šiuos šalmus nusižiūrėjo Vokiečių ordinas, o vėliau prototipus dėvėjo netgi Kaizerio kariuomenė).
Bemaž visi XIV a. didžiųjų kunigaikščių antspaudai neapsieina be lietuviškojo „pavis“ skydo. Tuometiniuose vokiečių dokumentuose jis ir vadinamas prūsišku, o čekų – lietuvišku skydu. Rusios ikonografijoje dar pasitaiko ir apvalių skydų, bet tai jau aiški ginkluotės atgyvena.
Kad Lietuviai domėjosi naujausiais ginklininkų pasiekimais, byloja eilė kapuose ir atsitiktinai rastų „messer“ tipo kovos peilių, tiesa jie datuojami XIV – XV a. sandūra (Karmėlava, Diktarai, Masteikiai, Jakštaičiai, Vilniaus Žemutinė pilis). O XIV a. pabaigos kryžiuočių metraščiai mini Kęstutį naudojant bombardas (mažos patrankėlės, šautuvo pramotės).
Arbaletas jau plačiai naudojamas. Vilniaus senamiestyje archeologų rastos arbaletų meistro dirbtuvės byloja, kad šio laikmečio Lietuviai puikiai nusimanė arbaleto konstrukcijoje, dideliais kiekiais gamino strėles (tame tarpe ir padegamąsias).
Mažiau žinome apie kalavijus. Dauguma atsitiktinių radinių – pusantros rankos kryžiuotiški kalavijai. Kad Lietuviai neatsiliko nuo europietiškų technologijų, byloja kalavijai apvaliomis buoželėmis. Tai primityviausi, galbūt net masinės gamybos kalavijai, kuriems užkalama apvalaus metalo gabalo buoželė tik dėl atsvaros, patogaus balanso. Būta ir meniškai pagamintų kalavijų.    V. Kazakevičius net išskyrė juos į atskirą „Desiukiškių“ tipą, tai pusantros rankos kalavijai iš Raudonės (Jurbarko r.), Desiukiškių (Ukmergės r.) ir Kuršų (Telšių r.). Reikėtų paminėti dviašmenę geležtę iš Černaučiznos lobio. Pasitaiko ir unikalių radinių, tokių kaip Bajorų kapinyne rastas vienašmenis kalavijas, Rumšiškių kapinyne – ietigalis vienašmenio peilio galu (glevijos prototipas).
Šiame amžiuje gausu kirvių. Visi jie masyvūs, plačiais ašmenimis mažai besiskiriantys nuo XIII a. laikotarpio kirvių. Ietigaliai išlieka tokios pat masyvios ir storos plunksnos, ištęsto rombo ar net keturkampio skerspjūvio, su plačia įkote storam kotui. Be abejonės – tai ragotinės.
XIV a. nemažai kovinių peilių, kurių buitiniais nepavadinsi, atsiranda kriauniniai peiliai. Be to galima išskirti atskirą visoje Lietuvoje gausiai randamų „lietuviškų peiliukų“ tipą, kurie dekoruoti eglutės arba susikertančių griovelių ornamentu. Spėjama, kad šie peiliai turėjo ne vien buitinę paskirtį, ir tai pasilieka akstinu naujiems ieškojimams...

2011 m. Parengė A.Bugvilionis, konsultavo V.Vaitkevičius



 

 

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ. XIV a.

 

XII a. Lietuvos kontrpuolimas visų iki to  ją engusių kaimynų atžvilgiu peraugo į galingos ir didžiausios šiame šimtmetyje Europos valstybės susikūrimą. PAGONIŠKOS VALSTYBĖS KRIKŠČIONIŠKOJE EUROPOJE !!! Unikalus buvo dar ir didžiosios valstybės valdymas (Ukrainiečiai  ir dabar sako, kad Lietuviai buvo patys mieliausi užkariautojai  jų istorijoje),  neprimetant prijungtoms tautoms nei savo tikėjimo anei kalbos. Ir visa tai vyksta tuo metu kai Vokiečių ordinas buvo įgijęs didžiausią savo egzistencijoje galią(valdant Vinrichui fon Kniprodei 1351-1382 metais)!

Tai mūsų Protėvių tikėjimo aukso amžius, kuomet visi mūsų žmonės jį išpažino,ir visi aplinkiniai krikščionys tai pripažino :-D. Mūsų savitos kultūros pakilimas, ir pasaulinis nors ir nenorom pripažinimas. Politika, paremta ne nuolankumu ir nuolaidžiavimu, o atkaklumu ir savasties(savo kultūros, papročių) išaukštinimu, aukščiau už viską, ir už savo gyvybę!

Turtinga šio šimtmečio archeologija. Obeliai, Kernavė, Bajorai, Vilniaus Žemutinė Pilis, Rumšiškės, Karmėlava, Stakliškių, Kulautuvos lobiai. Papuošalai, kiti dirbiniai vėl gausiai puošiami, įgauna meninę vertę. Visi jie be galo gražūs, subtilūs, prabangūs, nors ir pasitaiko eksporto,bet jis kitoks, visgi jaučiasi Lietuviškas savitumas, ornamentika, mitologija, stilius. Daug sidabro.

Taipog ir šarvuotė. Nors ir jaučiasi kaimynų įtakos, ji savita. Rimčiausias pavyzdys – LDKunigaikščio Kęstučio antspaudas vaizduojantis pėsčią karį. Šalmas europietiško stiliaus( nors vienas tokio tipo šalmas rastas ir Rusijoje, tiesa be aiškios radimo vietos), šarvai lameliariniai, taigi rytietiško stiliaus. Dažnai užduodame sau klausimą, kur ieškoti LDK šarvų analogų vakaruose ar rytuose. Į galvą ateina paprasta mintis: kieno įtaką perimsi greičiau, ar tavo priešo, neapykanta kuriam jau per kelias kartas perėjus tiesiog verda tavo genuose, jau šimtemčius dainuojamos dainos apie šių niekšų galabinimą, ar tų žmogelių, kurie tau moka duokles, kuriuos tu nesunkiai plėši, pasiimi ko tau reikia, galų gale prekiauji, mainaisi daiktus? Galbūt pasikeitė vertybės, bet žmogaus psichologija ir jausmai nepasikeitė nei kiek. Todėl Didžiojo Kęstučio antspaude ir pavaizduotas karys pilna lameliarine šarvuote, kurią Lietuviai nesunkiai perėmė iš prisijungtų slavų( beje šių šarvų plokštelių forma tokia pati kaip iš ankstesnėje epochoje minėtųjų Gomelio dirbtuvių). Galime pasidžiaugti unikaliais šarvų radiniais iš Vilniaus Valdovų rūmų. Tai lameliarinių plokštelių lobis, tarpe kurių ir unikalios niekur atitikmenų neturinčios ornamentuotos lameliaro plokštelės. Rusai didžiuojasi Pskove rastais ne ankstesniais kaip XIV a. (kažkodėl priskiriamais Daumantui) šarvais, iš kurių po restauracijos belikusios tik lupenos, o mes turim pusę tokios šarvinės liemenės

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ. XIV a.

 

XII a. Lietuvos kontrpuolimas visų iki to  ją engusių kaimynų atžvilgiu peraugo į galingos ir didžiausios šiame šimtmetyje Europos valstybės susikūrimą. PAGONIŠKOS VALSTYBĖS KRIKŠČIONIŠKOJE EUROPOJE !!! Unikalus buvo dar ir didžiosios valstybės valdymas (Ukrainiečiai  ir dabar sako, kad Lietuviai buvo patys mieliausi užkariautojai  jų istorijoje),  neprimetant prijungtoms tautoms nei savo tikėjimo anei kalbos. Ir visa tai vyksta tuo metu kai Vokiečių ordinas buvo įgijęs didžiausią savo egzistencijoje galią(valdant Vinrichui fon Kniprodei 1351-1382 metais)!

Tai mūsų Protėvių tikėjimo aukso amžius, kuomet visi mūsų žmonės jį išpažino,ir visi aplinkiniai krikščionys tai pripažino :-D. Mūsų savitos kultūros pakilimas, ir pasaulinis nors ir nenorom pripažinimas. Politika, paremta ne nuolankumu ir nuolaidžiavimu, o atkaklumu ir savasties(savo kultūros, papročių) išaukštinimu, aukščiau už viską, ir už savo gyvybę!

Turtinga šio šimtmečio archeologija. Obeliai, Kernavė, Bajorai, Vilniaus Žemutinė Pilis, Rumšiškės, Karmėlava, Stakliškių, Kulautuvos lobiai. Papuošalai, kiti dirbiniai vėl gausiai puošiami, įgauna meninę vertę. Visi jie be galo gražūs, subtilūs, prabangūs, nors ir pasitaiko eksporto,bet jis kitoks, visgi jaučiasi Lietuviškas savitumas, ornamentika, mitologija, stilius. Daug sidabro.

Taipog ir šarvuotė. Nors ir jaučiasi kaimynų įtakos, ji savita. Rimčiausias pavyzdys – LDKunigaikščio Kęstučio antspaudas vaizduojantis pėsčią karį. Šalmas europietiško stiliaus( nors vienas tokio tipo šalmas rastas ir Rusijoje, tiesa be aiškios radimo vietos), šarvai lameliariniai, taigi rytietiško stiliaus. Dažnai užduodame sau klausimą, kur ieškoti LDK šarvų analogų vakaruose ar rytuose. Į galvą ateina paprasta mintis: kieno įtaką perimsi greičiau, ar tavo priešo, neapykanta kuriam jau per kelias kartas perėjus tiesiog verda tavo genuose, jau šimtemčius dainuojamos dainos apie šių niekšų galabinimą, ar tų žmogelių, kurie tau moka duokles, kuriuos tu nesunkiai plėši, pasiimi ko tau reikia, galų gale prekiauji, mainaisi daiktus? Galbūt pasikeitė vertybės, bet žmogaus psichologija ir jausmai nepasikeitė nei kiek. Todėl Didžiojo Kęstučio antspaude ir pavaizduotas karys pilna lameliarine šarvuote, kurią Lietuviai nesunkiai perėmė iš prisijungtų slavų( beje šių šarvų plokštelių forma tokia pati kaip iš ankstesnėje epochoje minėtųjų Gomelio dirbtuvių). Galime pasidžiaugti unikaliais šarvų radiniais iš Vilniaus Valdovų rūmų. Tai lameliarinių plokštelių lobis, tarpe kurių ir unikalios niekur atitikmenų neturinčios ornamentuotos lameliaro plokštelės. Rusai didžiuojasi Pskove rastais ne ankstesniais kaip XIV a. (kažkodėl priskiriamais Daumantui) šarvais, iš kurių po restauracijos belikusios tik lupenos, o mes turim pusę tokios šarvinės liemenės iš Valdovų rūmų idealiam stovyje !  Gausu grandininių šarvų, kurie jau ne fragmentiniai  kaip iki šiol, bet pilni ilgom ir trumpom rankovėm, plotais ir neplotais žiedais, o taipogi mišrios pynimo technikos. Šiame amžiuje jau pasirodo ir grandininiai šarvai, kurių pusę sudaro pilnai uždari iškirsti plokšti žiedeliai, sujungti tarpusavyje plotais sukniedytais žiedeliais.

Apie medžiaginių šarvų naudojimą šiame amžiuje galima kalbėti drąsiau. Kęstučio antspaude karys vaizduojamas su šosais/pėdkelnėm(„basom kojom“). Tai greičiausiai grandininės pėdkelnės , arba medžiaginiai „gambesone“  tipo  „šosai“(hose).

Geležinių dilbių apsaugų nors ir nerasta, apie jų naudojimą žinome iš ankstesnio amžiaus(Gomelis).

iš Valdovų rūmų idealiam stovyje !  Gausu grandininių šarvų, kurie jau ne fragmentiniai  kaip iki šiol, bet pilni ilgom ir trumpom rankovėm, plotais ir neplotais žiedais, o taipogi mišrios pynimo technikos. Šiame amžiuje jau pasirodo ir grandininiai šarvai, kurių pusę sudaro pilnai uždari iškirsti plokšti žiedeliai, sujungti tarpusavyje plotais sukniedytais žiedeliais.

Apie medžiaginių šarvų naudojimą šiame amžiuje galima kalbėti drąsiau. Kęstučio antspaude karys vaizduojamas su šosais/pėdkelnėm(„basom kojom“). Tai greičiausiai grandininės pėdkelnės , arba medžiaginiai „gambesone“  tipo  „šosai“(hose).

Geležinių dilbių apsaugų nors ir nerasta, apie jų naudojimą žinome iš ankstesnio amžiaus(Gomelis).