BARBARŲ EPOCHA/ TAUTŲ KRAUSTYMASIS

BARBARŲ EPOCHA/ TAUTŲ KRAUSTYMASIS

(ARCHEOLOGIJOJE: VIDURINYSIS GELEŽIES AMŽIUS) V – VIII  a.

Tai laikai kuomet visas Europoje  gyvenusias gentis „sujudino“  Romos imperijos ir barbarų genčių karai, klajoklių antplūdžiai, kuomet šių procesų veikiamos vienos gentys traukėsi iš savo gyventų vietų į kitų genčių žemes, jas sunaikindamos ar asimiliuodamos (turbūt labiausiai įprasta sieti tautų kraustymosi epochos pradžią su 453 m. Atilos mirtimi ir pavergtų tautų sukilimu).

Tautų kraustymosi epochoje dar labai daug paveldėta iš ankstesnės, bet skirtumai taip pat akivaizdūs – nebe ten, kur Roma, o barbarikume vykstantys įvykiai turi įtakos žemyno istorijos raidai. Šio proceso poveikį pajuto visi Baltų regionai, kultūra buvo sudrebinta žemės drebėjimo, kuris truko vieną-dvi, galbūt tris žmonių kartas. Be didelių abejonių galime sakyti, kad genčių (būtent genčių) kultūra ėmė formuotis po drebėjimo, tai yra nuo V a. antros pusės ir per visą VI a.
V-VI a. baltų archeologinė medžiaga įgauna  daugiau vietinių bruožų, pradėta gaminti nemažai papuošalų, kurių formos, menkai pakitusios, išsilaikė keletą šimtmečių.
Aptinkami  V-VI a. „kunigaikščių“ kapai išsiskiriantys įkapių gausa ir prabanga , dažnai dar ir kalaviju, tos epochos išskirtinai aukščiausios valdžios ginklu. Tokių kapų baltų gyventose teritorijose ne tiek ir mažai. Prabangiausias jų – Taurapilio (Utenos raj.) „kunigaikščio“ kapas. Gausu kapų brangiomis, išskirtinėmis įkapėmis ir Marvelės (Kauno raj.),  Plinkaigalio (Kėdainių raj.),  Lazdininkų (Kretingos raj.),  Vidgirių (Pagėgių sav.), Geistauti ( Latvijos Kurše), Varnikų  (Prūsija)  kapinynuose

Kaip tik IV-VI a. išsiskiria lietuvių,  žemaičių, jotvingių, žiemgalių ir kitos gentys, kurios išlieka iki pat XII-XIII a. Šios gentys  buvo jau gerai organizuotos, gebėdavo sudaryti sąjungas. Tai rodytų ir antikinių autorių užuominos. Štai Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras paliko užrašytą žinutę, kad VI a. pradžioje aisčiai (taip antikoje buvo vadinami baltai) buvo atsiuntę savo pasiuntinius į tolimą Romą ar Raveną pas imperatorių Teodoriką.  

Šios epochos archeologija gausi radinių, iš kurių išskirtiniai – įvairiausių formų geležiniai antskydžiai. Kalbant toliau  apie šios epochos išskirtinumus, vertėtų paminėti  platėjančius smaigalio link kovos peilius (kertpeilius), kovos peilius– durklus  smailiomis geležtėmis (neretai su trimis grioveliais), ietigalius  lanceto formos plunksna (žeberklinės akstys), pentinius ornamentuotus kovos kirvius, tik Rytų Lietuvoje rastus „kalavijinius“ ietigalius aštuonbriaune įkote, pentinius kovos kirvius su antsparnėmis. Baltų archeologija gali pasidžiaugti ir dviem šios epochos šalmais : Dolkheim-Kovrovo(Prūsija) ir atsitiktinai rastu šalmu esančiu Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje. Labai kuklūs Europiniai barbarų epochos šarvų radiniai (grandininiai keltų šarvai) byloja, kad jie naudoti išskirtinai retai, tūlas karys dažniausiai dengdavosi žvėries kailiu ir šventu tikėjimu nemirtingumu.

2011 m. Parengė A.Bugvilionis, konsultavo V.Vaitkevičius