Germanai

Christie Ward (Gunnvör sķlfrahįrr)

I Dalis -Berserkerio ypatumai

Viena populiariųjų vikingo kaip kario sampratų yra grindžiama įniršusio ir staugiančio kovos lauke, o dažnai ir kailiniuoto žmogaus vaizdiniu. Šis supratimas yra daugiau literatūros suformuota tradicija(literatūrinė tradicija) nei istorijos paliudytas faktas:jis atspindi ne eilinius Skandinavų karius, bet greičiau specialią kovotojų grupę žinomą kaip berserkai ar berserkeriai.

Vis dar aiškinamasi žodžio berserk etimologija. Tai gali reikšti „ber-sark“, kaip „nuogas, (bemarškinis)“, ir atspindi berserkerio įprotį į mūšį eiti be šarvų. Ynglingasaga patvirtina šią tradiciją, apie Odino karius sakydama „jie išėjo be šarvų(šarvinių marškinių) ir elgėsi tarsi įsiutę šunys ar vilkai“ (Snorri Sturluson. Heimskringla: History of the Kings of Norway. vert. Lee M. Hollander. Austin: Univ.of Texas Press. 1964. p.10).

Kitų mokslininkų buvo ginčijamasi, jog terminas turėtų būti skaitomas kaip „bear-sark“ ir reikštų berserkerio dėvimą  žvėries kailio apdarą.

Grettirs Saga karaliaus Haroldo berserkerius vadina „Vilka-kailiais“(Wolf-skins), o Karaliaus Haroldo sagoje jie yra vadinami ulfehdinn arba „vilko apsiaustais“(vilko kailiais?) (Wolf coats) taip pat jie vadinami ir Vatnsdæla Sagoje ir Hrafnsmál. (Hilda R. Ellis-Davidson,"Shape-Changing in the Old Norse Sagas, " in Animals in Folklore. redakt. J.R. Porter and W.M.S. Russell. Totowa NJ: Rowman and Littlefield. 1978. pp. 132-133), panašiai ir Grettirs Sagoje (Denton Fox and Hermann Palsson, vert. Grettir's Saga." Toronto: Univ.of Toronto Press. 1961. p. 3).

Daugeliu aspektų berserkeris siejasi su dievu Odinu. Adomas Bremenietis apibūdindamas Aukščiausiąjį sako- "Wodan --- id est furor" arba „Wodan-reiškia įsiutęs, pašėlęs“.

Vardas- Óðinn kilęs iš senosios norvegų kalbos-odur ar óðr. Tai sietina su germanų wut- „niršti, siautėti“ arba gotų wods- „apsėstas“ (Georges Dumezil. The Destiny of the Warrior. Chicago, Univ. of Chicago Press. 1969. p. 36). Tai greičiausiai asocijuojasi su berserkerio pamišimu, įsiūčiu ir kitomis Odino savybėmis, kurios yra būdingos ir berserkeriui. Ynglingasaga pažymi, jog Odinas gali keisti pavidalą į paukštį, žuvį ar laukinį gyvūną-žvėrį (Snorri Sturluson, p. 10).

Buvo manoma, jog berserkeris dažnai pavirsta į žvėrį arba bent jau įgauna vilko ar lokio savybių. Egilio sagoje minimas Kveldulfr‘as  galėdavo pakeisti pavidalą (Hermann Palsson and Paul Edwards, vert. Egil's Saga. NY: Penguin. 1976. p. 21), o Haroldo saga pasakoja apie herojų Bjarki, kuris mūšyje pasiversdavo lokiu:

Vyrai pamatė, jog didžiulis lokys ėjo priešais Karaliaus Haroldo vyrus, ir visad laikėsi netoli karaliaus. Naudodamas vien priekines letenas jis nužudė daugiau priešų nei penki karaliaus kovotojai. Geležtės ir ginklai nuslysdavo vos atsimušę į jį, jis parversdavo Karaliaus Hjorvardo  žmones ir žirgus, ir bet kas, kas stodavo jam ant kelio, buvo sutraiškomas dantimis. Visa tai sukėlė siaubą ir paniką Karaliaus Hjorvardo kariuomenėje...  (Gwyn Jones. Eirik the Red and Other Icelandic Sagas. NY: Oxford Univ. Press. 1961. p. 313).

Diumzilis šį fenomeną vadina hamingj („dvasia“ ar „siela“) arba fylgja („dvasios  forma“) berserkerio, kuris gali pasirodyti žvėrišku pavidalu sapnuose ar vizijose, taip pat ir realybėje dvasia. (Georges Dumezil. Gods of the Ancient Northmen. Los Angeles: Univ.of California Press. 1973. p. 142).

Dar viena Odiniška berserkerio savybė yra maginė galia ar imunitetas ginklams (t.y. berserkerio negalėdavo paveikti ginklai). Havamál (sagoje?) Odinas mini burtus, burtažodžius kurie galėję sukelti atsparumą ginklams:

Trečia giesmė(daina), kurią žinau, jei sužeistam prireiktų būti, yra

Apie burtus prieš mano priešus.

Kada dainuoju tą dainą, ji atbukina priešų kalavijus ir kardus,

Ir nei ginklai nei lazdos negali manęs sužeisti

....

Ir vienuolikta, kurią žinau, jeigu vesiu

Savo senus draugus į mūšį,

Aš dainuosiu po skydu, ir jiems labai nuo šiol ims sektis;

Saugiai į mūšį

Saugiai iš mūšio

Ir sveikam grįžti iš mūšio.

(Lee M. Hollander, vert. Poetic Edda. Austin.
Univ. of Texas Press. 1962. pp. 44-45).

Berserkerio atsparumas ginklams kartais būdavo tiesiog įgimtas, arba sukeltas burtų pagalba, o kartais sakoma, jog bererkeris  ginklus galėdavo atbukinti įdėmiu žvilgsniu ar spoksojimu. Daugelis pasakojimų užsimena apie berserkerius: „joks ginklas negalėdavo jiems (įkasti), sužeisti“ arba „geležis negalėdavo jų paveikti“. Šis atsparumas gali būti siejamas su berserkerio dėvimu žvėries kailiu. Kaip aprašyta prieš tai -„geležtės ir ginklai nuslysdavo“ nuo Bodvaro Bjarki‘o kai šis  būdavo žvėries pavidale. Panašiai ir Vatnsdæla Saga sako, jog „tie berserkeriai, kurie buvo vadinami ulfhednar, vietoj šarvų dėvėjo vilko kailio  apdarą“ (Ellis-Davidson, "Shape Changing," p. 133).

Galima manyti, jog ši atsparumo samprata kilo iš berserkerio įniršio, kurio apimtas jis galėjo būti sužeistas, tačiau dėl nepaprasto siautulio tų sužeidimų net nepastebėdavo, kol nepraeidavo pamišimas. Karys, kuris netgi gavęs mirtinas žaizdas nesustodamas tęsė kovą, priešininkams tiesiog keldavo siaubą.

Panašu, jog berserkeris buvo Odino kulto narys. Tokio kulto praktikavimas buvo tos  grupės narių paslaptis, nors Bizantijos  imperatorius Konstantinas VII  Ceremonijų Knygoje užsimena apie „Gotų šokį“, kurį atlikinėdavo jo variagai sargybiniai, apsisiautę vilkų kailiais ir kaukėmis, kas gali būti susiję su berserkerių apeigomis (Hilda R. Ellis-Davidson. Pagan Scandinavia. NY: Frederick A. Praeger. 1967. p. 100). Šio kostiumuoto  šokio požymių galima pastebėti ant kalavijų makščių ornamentų bei švediškų šalmų plokštelėse pavaizduotų žmogaus figūrų, apsirengusių žvėrių kailiais su lokių ar vilkų galvomis, tačiau žmogaus rankomis ir kojomis. Šios figūros dažnai laiko kalavijus ar ietis ir pavaizduotos taip tarsi bėgtų ar šoktų. Viena tokia plokštelė iš Torslundos (Švedija) gali vaizduoti patį  Odiną šokantį su lokio kailiu apsisiautusia būtybe.

[image reference is broken]


Šalmo plokštelė iš Torslundos

[image reference is broken]


Diržo fragmentas iš Gutensteit‘o

Kitos berserkeriams būdingos ritualo praktikos gali atspindėti jauno kario priėmimo(iniciacijos) į berserkerių gaują apeigas. Tokios gaujos yra paminėtos sagose, dažnai pažymint, jog tai 12os karių grupė. Kita šių gaujų būdinga savybė tai gaujos vado vardas, kuris dažniausiai yra „Bjorn“ arba koks kitas variantas, dažniausiai reiškiantis „lokys“. Iniciacijos apeigų esmė-tikras arba suvaidintas mūšis su lokiu arba kitu bauginančiu priešininku. Grettirs Saga kaip tik mini tokį  atvejį, kada žmogus vardu Bjorn‘as meta Grettir‘o apsiaustą į lokio urvą. Grettiras nužudo lokį, atsiima savo apsiaustą  ir išlenda kaip pergalės ženklą nešdamasis lokio leteną (Fox and Palsson, pp. 62-67). Hrólf Sagoje Boðvarr‘as Bjarki‘s turi sargybinį, Hjalti, kuris iškenčia imituotą susirėmimą jo priėmimo(iniciacijos) apeigose. Pirmiausia Boðvarr‘as nužudo į drakoną panašią būtybę ir nudyręs kailį užsivelka ant savo kūno. Tada Hjalti‘s „puola“ žvėrį ir simboliškai jį nužudo liudininkų akivaizdoje, užsitarnaudamas vietą tarp karių (Jones, pp. 282-285). Bronzinių šalmų plokštelės iš gyvenamųjų vietų Švedijoje ir piešiniai virš Sutton Hoo  šalmo vaizduoja minėtus inicijacijos išbandymus, kur žmogaus figūra grumiasi su vienu, o kartais ir dviem į lokį panašiais žvėrimis. (Margaret A. Arent. "The Heroic Pattern: Old German Helmets, Beowulf, and Grettis Saga."   Old Norse Literature and Mythology. Redakt. Edgar C. Polome. Austin, Univ. of Texas Press. 1969. p. 133-139).

Kai kurie šių dienų mokslininkai mano, jog tam tikri berserkerių pamišimo pavyzdžiai galėjo būti sukelti naudojantt svaiginamąsias medžiagas, tokias kaip haliucinogeninis grybas Amanita muscaria (Howard D. Fabing. "On Going Berserk: A Neurochemical Inquiry." Scientific Monthly. 83 [Nov. 1956] p. 232), arba didžiuliai alkoholio kiekiai   (Robert Wernick. The Vikings. Alexandria VA: Time-Life Books. 1979. p. 285).  Kiti aiškinimai apie berserkerių pamišimą liečia paties sukeltą isteriją, epilepsiją, protinę ligą ar genetinius defektus  (Peter G. Foote and David M. Wilson. The Viking Achievement. London: Sidgewick & Jackson. 1970. p. 285).

[image reference is broken]


Amanita muscaria

Fizine berserkerio išvaizda siekta sukelti siaubo įvaizdį. Diumezilis berserkerius prilygina Tacito „Germanijoj“ minimai Harii genčiai, kurie naudojo ne tik „įgimtą žiaurumą“, tačiau ir išsidažydavo savo kūnus tam, kad sukeltų paniką ir siaubą savo priešams, panašiai kaip kad berserkeriai suderindavo savo siaubą keliančią reputaciją su žvėrių kailių apdaru sukeliant, baiminančio ir gebančios keisti pavidalą būtybės metamorfozę (Dumezil, Destiny of the Warrior, p. 141).  Iš tikrųjų berserkeriai turi daug  panašumų su vadinamais vilkolakiais ar vilktakiais. Ulfr’as, išėjęs iš(atsistatydinęs) berserkerių luomo taip minimas Egilio Skallagrímsonar sagoje:

 Tačiau kiekvieną dieną, vakarėjant jis darydavosi toks irzlus, jog niekas negalėdavo su juo susišnekėti. Taip atsitikdavo tuoj prieš jam einant miegoti. Buvo pasakojama apie jo galią pasiversti(keisti pavidalą), ir dėl to žmonės jį vadino Kveld-Ulfr [„Vakaro vilkas“] (Palsson ir Edwards, Egil's Saga, p.21).

Völsunga Sagoje Sigmundr‘ as ir jo sūnus Sinfjolti‘s pavogė vilkų kailius, kurie priklausė dviems „apkerėtiems pavidalo-keitėjams“, tam, kad patys pasiverstų ir eitų į miškus berserkaut  (R. G. Finch, vert. The Saga of the Volsungs. London: Thomas Nelson Ltd. 1965. p. 10-11).

Sagose berserkeriai apibūdinami kaip ypatingai/nerealiai bjaurios išvaizdos, dažnai netgi supainiojant juos su troliais kaip kad Skallagrim‘as Egils Skallagrímsonar  sagoje (Palsson and Edwards, Egil's Saga, p. 66). Egilis apibūdinamas kaip „juodaplaukis ir bjaurus kaip ir jo tėvas“ (Ibid., p. 79), o Anglijos karaliaus Æþelstan’o , karališkojo dvaro rūmuose vykusioje puotoje, Egilis darė tokias veido išraiškas, kad karalius Æþelstan’as buvo priverstas dovanoti jam auksinį žiedą, tam kad jis liautųsi:

 Jo akys buvo juodos, o antakiai tarpusavy suaugę. Jis visai nelietė gėrimo, nors žmonės jį aptarnavo, ir nieko neveikė tik traukė antakius viršun ir žemyn, tai vieną tai kitą.. (Ibid., pp. 128-129).

Örvar-Odd's Sagoje berserkerio Ogmundr Eythjof’o žudikas apibūdinamas kaip siaubingos išvaizdos būtybė:

 Jis turėjo juodus plaukus, kurių tankus kuokštas kabojo per/virš jo veidą, kur turėjo būti plaukų kuokštas (virš kaktos) (tipo skalpas) taip kad apart dantų ir akių negalėjai matyti jo veido...dydžiu ir bjaurumu jie buvo labiau panašūs ne į žmones, bet į pabaisas (Paul Edwards and Hermann Palsson, vert. Arrow-Odd: A Medieval Novel. NY: New York Univ. Press. 1970. p 37).

II Dalis-Aktyvus berserkeris-Berserkergang aprašymas

Tikrasis ar esamas pamišimas, kurį jausdavo berserkeris buvo žinomas kaip -berserkergang. Ši būsena aprašoma taip:

  Šis įniršis, kuris buvo vadinamas berserkergang, kildavo ne vien mūšio įkarštyje, tačiau ir daug jėgos reikalaujančio darbo metu. Vyrai, kurie buvo to įsiūčio apimti atlikdavo žmonių jėgomis neįveikiamus darbus. Manoma, jog ši būsena prasidėdavo drebėjimu, dantų kalenimu ir kūno šalčiu, tuomet veidas išpursdavo, patindavo ir pakeisdavo spalvą. Su šiuo buvo susijęs didelis galvos karštis, kuris mažiausiai peraugdavo į įniršį. Jo apimti jie kaukdavo tarsi  laukiniai žvėrys, kandžiodavo skydų kraštus, ir iškirsdavo viską ką sutikdavo neskirdami nei draugų nei priešų. Kada ši būsena nustodavo, protas tapdavo didžiai ramus, vangus ir apimdavo silpnumas, kuris tęsdavosi nuo vienos iki kelių dienų (Fabing, p. 234).

Hrólf‘o Saga panašiai kalba apie karaliaus Halfdan‘o berserkerius:

Šiems milžinams kartais kildavo toks įniršis, kad jie negalėdavo savęs valdyti, ir žudydavo žmones ir gyvulius- bet ką kas pasitaikydavo jų kelyje ir visiškai nesisaugodavo. Kol šis įniršis tęsdavosi jie nebijodavo nieko, tačiau vos tik jis liaudavosi, jie būdavo tokie bejėgiai, kad neturėdavo nei pusės savo jėgos, ir buvo tokie silpni, tarsi ką tik atsikėlę iš ligos patalo. Įniršis tęsdavosi apie vieną dieną (Ibid.).

Berserkergang būsenos metu, berserkeris prarasdavo visą žmoniškumą ir nejausdavo skirtumo tarp draugų ir priešų, be to visa tai buvo pažymima žvėrišku staugimu. Örvar-Odd's Sagoje Odd‘as užsimena girdįs berserkerių grupę, „Atrodo, jog kartais girdžiu baubiant bulių ar kaukiant šunį, o kartais lyg žmonių riksmą“ (Edwards and Palsson, Arrow-Odd, p. 40). Šis sąmoningumo trūkumas matomas Egils Skallagrímsonar sagoje, kuomet berserkergang būsena apėmė Egilio tėvą, Sakallagrim‘ą, jam bežaidžiant žaidimą su kamuoliu (tipo beisbolą) drauge su savo sūnum ir kitu jaunu berniuku:

 Skallagrim‘as pradėjo įgauti tiek jėgų, jog pakėlė Thordą ir taip stipriai  sviedė žemėn, jog kiekvienas jo kūno kaulelis buvo sulaužytas ir jis čia pat mirė. Tuomet Skallagrim‘as pačiupo Egilį. Egilis buvo išgelbėtas tarnaitės, kuri nusižudė prieš Skallagrim‘ui išeinant iš priepuolio, tačiau ji nesikišo. Žinoma Skallagrim‘as būtų užmušęs savo sūnų (Palsson and Edwards, Egil's Saga, pp. 94-95).

Kita berserkergang būsenos savybė buvo nežmoniška berserkerio jėga. Ši jėga minima sagose, berserkerį apibūdinant kaip milžiną ar trolį. Buvo manoma, jog berserkeris ne tik kad apsimetęs, jog yra įgavęs žvėriško žiaurumo, tačiau iš tikrųjų išsiugdęs lokišką jėgą. Kaip šitos jėgos simbolį berserkeris gali turėti „lokio vardą“, tai yra vardą turintį dalį-bjorn ar biorn  tokiuose varduose kaip Gunbjorn, Arinbjorn, Esbjorn ar Thorbjorn (Saxo Grammaticus. The History of the Danes. vert. Peter Fisher. Totowa NJ: Rowman and Littlefield. 1979. Vol II, p. 95). Buvo manoma, jog Bjarki, kurio vardas reiškia „Mažasis Lokys“, mūšyje galintis pasiversti lokiu.

Kad įgautų šių lokio savybių, galimas dalykas, berserkeris gerdavo lokio ar vilko kraują (Ibid., p. 45):

Tuojau pat prikišk savo gerklę prie jo garuojančio kraujo ir praryk dalį jo kūno mėsos alkanais lyg vilko nasrais. Tavo kūnas įgaus naujų jėgų ir netikėta/neregėta galia pripildys tavo raumenis. Nepertraukiamos, tvirtos ir vientisos jėgos telkinys/sankaupa įsigers, persmelks kiekvieną tavo sausgyslę (Saxo, Vol. I, p. 25).

Berserkergang būsenos rezultatas apibūdinamas kaip visiška fizinė negalia. Egils Skallagrímssonar saga pasakoja:

Štai ką žmonės pasakoja apie tuos kurie sugeba pasiversti ar būna apimti berserkerio priepuolio: tol kol jie yra įtūžy, jie yra tokie stiprūs, kad nieko jiems nėra per daug, tačiau vos tik jiems tas priepuolis liaunasi, jie tampa silpnesni nei normalios būsenos. Taip buvo ir su Kveldulfr‘u; kai tik įsiūtis liovėsi, jis pasijuto toks išsekintas mūšio, kuriame kovojo, ir pasidarė toks silpnas, kad buvo priverstas gultis į lovą (Palsson and Edwards, Egil's Saga, p. 72).

Paprasčiausia ir dažniausiai naudota sagų didvyrių technika, nugalėti berserkerius, buvo jų užpuolimas tuoj po to, kaip baigdavosi įniršis, kaip kad Hjalmar‘as ir Arrow(strėlė)-Odd padarė Herverar Sagoje ir išžudė berserkerius kuomet jie gulėjo silpnumo būsenoje (Christopher Tolkein, vert. The Saga of King Heidrek the Wise. NY: Thomas Nelson & Sons. 1960. p. 5-7).

III Dalis- berserkerių vaidmuo vikingų visuomenėje

Berserkerio padėtis visuomenėje buvo apribota dėl siaubo, baimės ir žiaurumo, kas siejosi su berserkergang būsena. Kaip nuostabūs, nepakeičiami kariai jie nusipelnė susižavėjimo ir nuostabos. Tačiau jų polinkis pulti neskiriant draugų nuo priešų, kuomet jie būdavo įsiūčio būsenoje tiesiogiai atsiliepė prieš didvyriškumo etiką, kuri reikalavo ištikimybės ir atsidavimo draugams. Berserkeris buvo niðingr (žmogaus, kuris buvo žemiausioje visuomenės padėtyje, vertas neapykantos ir paniekos) klasifikacijos pakraštyje. Soderbyje, Uppland krašte, Švedijoje, XI amžiuje broliui pastatytas paminklas  rašo:

„Ir Sassur‘as jį užmušė taip atlikdamas niðingr  darbą-jis išdavė savo bičiulį“ (Foote and Wilson, p. 426).

Pirminė berserkerių paskirtis buvo kovoti karaliaus kariuomenėje. Abu karaliai-Haraldas ir Halfdanas turėjo berserkerių smogiamuosius būrius. Be jų karinės vertės, berserkerių ryšiai su Odinu buvo labai vertinami karališkoje kariuomenėje, kadangi Odinas buvo tam tikra prasme susijęs su vadovavimu ir dėl to didžiai gerbiamas Anglo-Saksiškoje Anglijoje kaip vadų ir valdovų protėvis, o visoje šiaurėje kaip karalių dievas ir jų karališkos galios globėjas (Dumezil, Gods of the Ancient Northmen, p. 26). Be minėtos rolės berserkeris tapo piktadario prototipu sagose, apibūdinamas kaip žmogžudikiškas, bukaprotis ir žiaurus žmogus arba, pasak modernios kritikos -„grobuoniška triukšmadarių ir žudikų grupė, kurie karts nuo karto suardydavo, sugriaudavo Vikingų visuomenės tvarką“ (Fabing, p. 232).  Saksas Grammatikas apie tokią gaują kalba savo Gesta Danorum:

Jauni kariai puldinėdavo ir plėšikaudavo kaimynystėje, ir dažniausiai praliedavo didelius kiekius kraujo. Jie laikė vyrišku ir tinkamu poelgiu nuniokoti namus, išpjauti galvijus, viską nusiaubti, apiplėšti ir pasiimti didelius kiekius grobio, sudeginti namus, kuriuos apiplėšė ir  visus išskersti neskirstant -vyrus bei moteris (Saxo, Vol. I, p. 163).

Be jų karinės veiklos bendruomenės viduje, berserkeriai pasižymėjo seksualiniu, lytiniu nepatenkinamumu pagrobiant žmonas, dukras ir susižieduojant su nekaltom mergelėm(tarnaitėm), kurios vėliau buvo išvaduojamos sagų herojų. Saksas ypatingai sielojasi dėl tokio elgesio:

 Nežmoniški, įžeidžiantys ir nežaboti buvo jų būdai, kuriais jie pagrobdavo ir prievartaudavo kitų vyrų žmonas ir dukras; atrodė, jog jie skaistybę išmetė už įstatymo ribų ir išvarė į viešnamius. Nei vieno vyro žmonos kambarys nebuvo saugus. Vargu ar nors viena vieta žemėje buvo laisva nuo jų geidulio (Saxo, Vol. I, p. 118).

Nebuvo  nei abejonės, jog dėl šio nepasotinamumo berserkeriai kartais ir gaudavo galą. 1015 metais karalius Erikas berserkerius paskelbė už įstatymo ribų, kartu ir dvikovas arba hólmganga (Fabing, p. 235): tuo metu jau buvo įprasta, jog berserkeriai iškviesdavo turtuolius į dvikovas -hólmgang, o nužudę nelaimingą auką pasisavindavo jo turtus, daiktus ir žmonas. Tai buvo sunki taktika šio žaidimo žaidėjui, kol koks nors taip kviestas vyras atsirasdavo ir  susikaudavo su laimėtoju, o jei ne-buvo vadinamas niðingr ir bailiu:

Yra visų nekenčiamas žmogus vardu Ljot, berserkeris ir dvikovininkas. Jis atėjo čia ir paprašė mano dukrą tekėti už jo, tačiau mes davėme jam trumpą atsakymą ir atsakėme prieš jo pasiūlymą. Po to Ljot pakvietė mano sūnų Fridgeir‘ą į vienintelę kovą, taigi jis turįs eiti rytoj į dvikovą Valdero saloje“ (Palsson and Edwards, Egil's Saga, p. 169).

1123 metais Islandų krikščionių įsakymas pažymi „jei kas nors tampa apimtas įniršio(turi berserkerio savybių) jis turi būti baudžiamas mažesniu paskyrimu už įstatymo ribų ir vyrai kurie yra su juo tuo metu yra, taip pat turi būti  ištremiami, jeigu jo tuojau pat nesupančioja“. Mažesniu paskyrimu už įstatymo ribų reiškia (fjorbaugsgarðr) nuobauda-ištrėmimas iš šalies trims metams. Berserkergang būsena tuomet buvo priskiriama prie nepriimtinos krikščionių visuomenėje pagoniškos ir magiškos veiklos (Foote and Wilson, p. 285). Neabejotinai ten, kur berserkeriai buvo siejami su Odinu ir toks burtininkavimas siejamas su jų atsparumu ginklams arba pavidalo keitimu, tai buvo laikoma „stabmeldiška ir magiška“. Apie XII amžių berserkeris, charakterizuotas kaip Odino religijos atstovas ir garsėjęs žvėriška išvaizda, nežmonišku žiaurumu mūšio lauke ir teroru Skandinaviškoje bendruomenėje, išnyko. Berserkeris kaip ir jo Dievas globėjas Odinas, buvo priverstas užleisti vietą pagoniškos visuomenės žlugimui ir Nekaltojo Kristaus atėjimui.

IV Dalis- Grendelis ir Berserkergang (būsena)

 Beowulf poemos analizė, lyginant Grendelį(poemoje minima pabaisa) su berserkeriu. (Visa kas parašyta senojąja anglų kalba yra paimta iš Frederick‘o Klaeber‘io Beowulf and the Fight at Finnsburg 3iojo leidimo. Lexington MA; D.C. Heath & Co., 1950. Vertimas į modern. Anglų k. Autorės)

Beowulf-Anglo-Saksų poema apie skandinavų didvyrį Beowulfą, kuris išgelbsti danus iš pabaisos Grendelio puldinėjimų. Parašymo laikas nežinomas, anksčiausi išlikę šaltiniai yra iš X amžiaus pabaigos, tačiau yra manoma, jog ji galėjo būti sukurta VIII a. nežinomo anglų poeto.

Pagrindinė prielaida apie Beowulf poemą yra siaubinga Grendelio išvaizda. Ši samprata yra taip giliai įsiškanijusi, jog  daugelis moderniųjų vertėjų dažnai pritempia žodžių reikšmes, kurie kituose kontekstuose aiškiai apibūdina vyrus, perdėdami kas jų manymu atspindi Grendelį.  Šitokį pavyzdį pateikia O'Keefe:

Žodis aglæca yra nesėkmingas vertinys, kas labai paveikia teksto interpretaciją. Kaip pažymi Klaeber‘is, pats žodis  poemoje Beowulf panaudotas dvidešimt kartų apibūdinant Grendelį ir drakoną. Tačiau žodis aglæca taip pat vartojamas įvardinant Beowulf’ą ir Sigemund‘ą (Žygimantą). Klaeber‘io sprendimas dėl vieno žodžio apibūdinančio dvi grupes veikėjų buvo interpretuoti žodį aglæca kaip „niekšas, pabaisa, piktoji dvasia, velnias, šėtonas“ kuomet jis žymi Grendelį ir drakoną ir kaip „karį, didvyrį“, kuomet jis žymi Beowulfą ir Žygimantą. Sukūrus tokį skirtumą visiškai paneigiama galimybė, jog poetas sąmoningai pasirinko vieną žodį aprašydamas dvi personažų grupes. Kaip Dobbie‘is savo Beowulf poemos leidime pažymi , jog senosios anglų kalbos periodu žodžiai nebūtinai  turėjo būti specifiniai, bet jie galėjo būti sunkiai įveikiami(suprantami?)“ Katherine O'Brien O'Keefe, "Beowulf, Lines 702b-836: Transformations and the Limits of the Human," in Texas Studies in Literature and Language. 23 [1981]: pp. 484-485.)

O'Keefe nueina toliau laikydamas Grendelį išgyvenantį tranformaciją į žmogišką būtybę. Tuo tarpu Beowulf poemos autorius, kuris turėjo gana nemažai Skandinaviškų šaltinių laikė Grendelį žmogiška būtybe transformuojančia į siaubūną: toks motyvas ko gero galimas minint bersark, taip dažnai senosiose norvegų sagose minimą berserkerį. Analizuojant Grendelio personažą randama žymių panašumų su tais siaubingos išvaizdos kariais(berserkeriais).

Kaip jau aptarėme prieš tai, pagrindinės berserkerio savybės yra:

1) Panašumas su žvėrimis, įskaitant galią keisti pavidalą;

2) Bauginanti, gąsdinanti išvaizda;

3) Atsparumas/imunitetas ginklams sukeltas burtų pagalba arba vilko kailių apdaro (maginės) apsauginės savybės;

4) berserkerio įniršis, įskaitant ir veido raudonavimą, žmoniškumo praradimą, milžiniškos jėgos įgijimą ir žvėrišką elgesį (žudymas ir staugimas), po kurio sekdavo visiškas kūno silpnumas, neįgalumas ir išsekimas;

5) Bendruomenės atmetimas dėl nepatenkinamo geismo.

Galime pabandyti įrodyti, jog Grendelis vietoj jo, kaip nežmoniško siaubūno apibūdinimo, labiau atitinka žmogaus kaip berserkerio savybes. Grendelis prie Heoroto (gyvenamoji vietovė) prisiartina kaip tik miglotoje, tamsioje aplinkoje, galbūt sapnų laike-nakties metu. 702b-714 eilutėse Grendelis patiria transformaciją (O'Keefe, p. 487). Iš pradžių jis apibūdinamas kaip scriðan sceadu-genga –„sklandantis sutemų klajoklis“. Jis buvo labai panašus į bekūnę dvasią. Kuomet Grendelis prisiartina prie dvaro rūmų ir prie artėjančio mūšio su Beowulfu, jis sutvirtėja, sustingsta tapdamas manscaða –piktadariu, bolgio nešėju (eil. 712), kuris gongan (l. 711 ir wod (l. 714) t.y.  juda lyg kūniška, materiali būtybė. Šis judėjimas asocijuojasi su hamingja arba fylgja, simboliniu berserkerio pavidalu. Boðvarr Bjarki‘s kariavęs karaliaus Hrólf‘o kariuomenėje, lokio pavidalu, pasiųsdavo pirmyn savo dvasią, kai tuo metu jo nejudantis kūnas likdavo stovykloje. Landnámabók pasakoja apie du tvirto sudėjimo vyrus Storolfr‘ą ir  Dufthak‘ą, kurie ginčijosi dėl ganyklos teisių:

Vieną vakarą prieš saulėlydį, žmogus su antro(nepaprasto) regėjimo dovana pamatė didelį lokį išeinantį iš Hval‘o ir bulių iš  Dufthak‘o ūkių, ir jie susitiko Storolfvellr vietovėje  ir žiauriai kovojo ir lokys nugalėjo.

Tai kitas pavyzdys kuomet dvasia buvo matoma, kaip lokys, arba kaip pastarasis pavyzdys –kaip bulius. Kad šie vaiduokliai-šmėklos dalyvauja bekūnėje, nematerialioje būtyje tai akivaizdu, nes tam reikalingas žmogus su „antru žvilgsniu“ , kad juos pastebėtų. Ir štai jie tam tikru metu  buvo įgavę formą, kaip kad galime spręsti iš šio fragmento:

 Ryte susitikimo vietoje buvo likusi duobė, lyg butų buvusi perversta žemė, ir ta vieta dabar vadinama Oldugrof (Hilda R. Ellis-Davidson, "Shape Changing in the Old Norse Sagas" in Animals in Folklore. eds. J.R. Porter and W.M.S. Russell. Totowa, NJ: Rowman and Littlefield. 1978).

Su Grendeliu susijusi baimė kyla ir dėl jo bauginančios išvaizdos. Jis yra vadinamas þyrse (eil.426) ir eoten (eil.761) kaip milžinas savo dydžiu. Iš jo akių sklinda siaubinga, lyg ugnis šviesa (Sen. Anglų kalba-him of eagumstod ligge gelicost leoht unfægr, eil. 726b-727). Grendelio ranka yra panaši į žvėries su žvėries nagais vietoj žmogiškų nagų [foran æghwylc wæs stiðra nægla gehwylc style gelicost, hæþenes handsporu hilderinces eglu unheoru, eil. 984b-987a]. Tačiau Grendelio veidas lieka neapibūdintas, kuomet Beowulf‘as gryžta iš tvenkinio su Grendelio galva:

Þa wæs be feaxe                   on flet boren
Grendles heafod,                  þær guman druncon,
egeslic for eorlum                 ond þære idese mid,
wlite-seon wrætlic               weras on sawon.
(eil. 1647-1650)

(Tada už plaukų                               virš grindų, buvo atnešta

Grendelio galva;                              ten vyrai gėrė,

 tai buvo siaubinga grafams           ir jų karalienėms,

vyrai sekė akimis                           bauginantį vaizdą.)

Netgi negyvo Grendelio galva  kėlė  siaubingą  ir bauginantį vaizdą Heorot‘o žmonėms.

Kitas Grendelio kaip berserkerio apibūdinimas yra jo atsparumas ginklams. Beowulfo vyrai patiria savo kalavijų neveiksmingumą tuomet, kai mėgina padėti savo valdovui, besigrumiančiam su Grendeliu:

Hie þæt ne wiston             þa hie gewin drugon
heard-hicgende                  hilde-mecgas
ond on healfa gehwone     heawan þohton,
sawle secan:                       þone syn-scaðan
ænig ofer eorþan              irenna cyst,
guð-billa nan                    gretan nolde,
ac he sige-wæpnum          forsworen hædfde,
ecga gehwylcre.                (eil. 798-805a)

(Jie nežinojo                    kuomet stojo kovon;

Išminčiai,                        mūšio kariai

Kiekvienoje pusėje,       kur jie kapojo jį

Ieškodami jo sielos:       nė viena iš geriausios geležies

Pasaulyje                        nė vienu karo kalaviju

Negali blogio nešėjas        būti paliestas

Pergalės ginklus             jis užkerėjo

kiekvieno kalavijo         ašmenis.

Netgi tuomet kai Beowulfas išrauna Grendelio ranką, ji išlieka nepaveikiama:

...                                         æghwylc gecwæð
þæt him heardra nan        hrinan wolde
iren ær-god                        þæt ðæs ahlæcan
blodge beadu-folme           onberan wolde
(eil. 987b-990)

(...                                                             Kiekviena pusė

kad nė vienas kietas daiktas                 galėtų paliesti,

nė viena gera senų laikų geležis            galėtų sužeisti

kraujuota priešo                                     kovos ranka.)

Puolimuose Grendelis demonstruoja berserkergang būseną. Jis yra ypatingai įsiutęs [ða he gebolgen wæs, eil. 723b], supykęs [yrre-mod, eil. 726a], ir apimtas piktos dvasios [gæst yrre, eil. 2073b], kaip ir berserkeris, kurio veidas patinęs, pabrinkęs ir pakeitęs spalvą ir apimtas karščio ir didelio įtūžio. Kuomet Grendelis  paskutinį kartą puola Heorotą, jis yra pavaizduotas kaip mąstanti būtybė (O'Keefe, p. 487) [mynte, l. 712 and gesohte, eil. 717], tačiau kaip tik jį apninka įniršis, jis regimai praranda žmogišką supratimą ir pradeda elgtis kaip žvėris. Kaip išalkęs vilkas ar žmogieną ėdantis lokys Grendelis ėda virš žmogaus kūno:

Ne þæt se aglæca              yldan þohte,
ac he gefeng hraðe           forman siðe
slæpende rinc,                 slat unwearnum
bat banlocan,                   blod edrum dranc,
synsnædum swealh;       sona hæfde
unlyfigendes                    eal gefeormod,
fet ond folma.                  (eil. 739-745a)

(Kovotojas                            nė nemanė delsti

bet jis staigiai pačiupo        pirmą

miegantį vyrą,                     ir godžiai jį sudraskė,

graužė sąnarius,                   gėrė kraujo sroves,

rijo didelius gabalus;           jis netrukus suvalgė,

negyvą žmogų                       nepalikdamas nieko,

nei rankų nei kojų.)

Kai tik prasideda kova su Beowulfu, Grendelis nenustoja žvėriškai elgęsis, staugęs kaip berserkeriams yra įprasta:

...                                  Sweg up astag
niwe geneahhe;           Norð-Denum stod
atelic egesa,                 anra gehwylcum
þara þe of wealle         wop gehyrdon,
gryre-leoð galan         Godes andsacan
sige-leasne sang,         sar wanigean
helle hæfton.              (eil. 782b-788a)

(...                                                             labai keistas

Garsas vis didėjo;                                 Šiauriniai danai patyrė

siaubingą baimę,                                     kiekvienas būdamas

ten ant sienos                                           išgirdo verksmą,

Dievo priešų                                             baimę keliančią dainą dainuojant,

pralaimėtojų dainą                                  apraudančią pragaro belaisvių

žaizdas.)

Mūšio metu Grendelis yra nepaprastai stiprus. Kol Grendelis nėra toks stiprus kaip Beowulfas, kuris „turi trisdešimties vyrų galią rankos suspaudime“, jis yra galingas tiek kad vienu metu galėtų panešti penkiolika vyrų:

Þonne he Hroðgares      heorð-geneatas
sloh on sweofote            slæpende fræt
folces Denigea               fyftyne men,
and oðer swylc               ut offerede
laðlicu lac.                     (eil. 1580-1584a)     

(Tuomet jis nužudė jų lovose          Hrothgar'običiulius,

suvalgė juos miegančius,

danų žmones                                     penkiolika vyrų,

kitus penkiolika  panašiai                jis nusinešė-

tokia buvo                                         nepakenčiama dovana.)  

Pats Beowulfas žino apie neįprastą Grendelio galią, kuri buvo beveik lygi jo paties galiai:

Ic hine ne mihte              þa Metod nolde,
ganges getwæman,          no ic him þæs georne ætfealh,
feorh-geniðlan:               wæs to fore-mihtig
feond on feþe.                  (eil. 967-970a)

(Aš negalėjau jo laikyti                                Visagalis to nenorėjo,

nuo pat išvykimo                                           nepakankamai šauniai

aš pasveikinau jį:                                           per daug galingas

buvo priešininkas savo veiksmais.)

Grendelio jėga dar labiau šryškinta kuomet jis įžengia į Heorot‘ ą. Vos tik jis paliečia  salės duris, jos suskyla nuo jo palietimo/ rankų jėgos:

...                                                  Duru sona onarn
fyrbendum fæst,                          syþðan he hire folmum æthran;
onbræd þa bealohydig                ða he gebolgen wæs,
recedes muthan.                          (eil. 721b-724a)

(...                                                                                    durys netrukus atsivėrė

ir nors jos buvo sutvirtintos kaltomis juostomis       buvo išplėštos tuomet,

kai jis apimtas blogio aistros                                       ir pripildytas pykčio

 palietė rankom.)

Manoma, jog Grendeliui fiziškai neįmanoma patirti berserkerio po-įniršinį fizinį silpnumą, tol kol jis negavo mirtino smūgio, Beowulf poemos autorius ironiškai apibūdina Grendelį kaip „kovos nualintą“ [guð-werigne, l. 1586a] ir „gulintį, besiilsintį“ [on ræste, l. 1585b], ką iš tikrųjų berserkeris ir darytų  po mūšio, netgi jeigu Grendelis būtų negyvas nuo žaizdų, kurias gavo nuo Beowulfo. Įdomus pastebėjimas šiame kontekste, jog Beowulfas, ką tik nužudęs Grendelio motiną, nepasiima karo trofėjaus ( jos kūno dalies), tik vėliau Grendelio galvą. Tai gana keistas poelgis Hrothgar‘ui ir danams švenčiantiems Beowulfo pergalę prieš Grendelį. Be to, nupjovus Grendelio galvą kraujas teka tokiais kiekiais, jog net nudažo ežero vandenis:

Sona þæt gesawon                snottre ceorlas
þa ðe mid Hroðgare              on holm wliton,
þæt wæs yð-geblond             eal gemenged,
brim blode fah.                     (eil. 1591-1594a)

(Netrukus tai buvo pastebėta                         išmintingų grafų

kurie buvo su Hrothgar‘u                              jog visos bangos

buvo nudažytos                                               ir sudrumstos:

kraujas atskiedė vandenį.)

Daugiau nei pilna diena praėjo nuo tada, kai jis pabėgo iš Heoroto, tačiau vis dar tikriausiai negyvas, nukirsta galva  Grendelio kūnas lieja kraują. Kai kas net suabejotų ar Grendelis apskritai yra negyvas ar tik mirties-miego būsenoje, kas seka po berserkergang (įsiūčio) būsenos.

Kitas palyginimas primena Grendelio atsparumą ginklams. Kuomet Grendelis kovoja su Beowulfu, jis yra nepalaužiamas plienu (eil. 798-805), ir netgi kitą rytą jo žiauri(išrauta) ranka išlaiko šią savybę (eil. 987-990), vis dėl to Beowulfas lengvai sugeba nukirsti Grendelio galvą kuomet šis guli „on raest“ (ilsisi). Tai greičiausiai patvirtina tai jog Grendelio magiška apsauga buvo veiksminga prieš jam tampant guð-werigne ir išplito netgi iki jo rankos, kuri buvo atskirta nuo  kūno, bet kai tik jis ėjo savo urvo link ir kai jo įniršis nukrito tuo pačiu neliko ir atsparumo ginklams. Beowulfas galėjo turėti puikią priežastį suskaldyti Grendelio galvą, jei priešininkas būtų vis dar gyvas ir jį apimtų silpnumas, kas ir seka tikram berserkeriui, tačiau tai nebūtų protinga tikėtis to atsitinkant gausiu kraujo praliejimu(tekėjimu) (?). Pasikartojant pasakytina, jog  standartinė sagų nurodoma praktika/veiksmas nužudyti berserkerį yra  geriausia tuomet, kai jis yra bejėgis ir guli po priepuolio. Tai taip pat atsisipindi Beowulfo poelgiuose:

...                                            þætte Grendel wan
hwile wið Hroþgar               hete-niðas wæg
fyrene ond fæhðe                  fela missera
singale sæce.                        (eil. 151b-154a)

(...                                                            ilgą laiką Grendelis kovojo

su Hrothgar‘u,                                         apimtas neapykantos,

Piktadarystes ir tarpusavio vaidus       ilgus metus

Jis vykdė.)

Ine ir Alfredo įstatymai pažymi, jog Grendelio prasižengimai Hrothgar‘ui buvo padidinti nužudymų rūmuose skaičiumi. Grendelis ne vien  išžudo Hrothgar's tarnus(padėjėjus). Žiaurumas rūmuose atrodo laikytas didele karaliaus ramybė išdavyste ir taikos pažeidimu Anglo-Saksų visuomenėje:

Jei kas nors kaunasi karaliaus rūmuose, iš jo turi  būti atimtas visas turtas ir tik karaliui palikta spręsti nužudyti jį ar ne (Ine įstatymas 6. iš F. L. Attenborough, vert. The Laws of the Earliest English Kings. Cambridge: University Press. 1922).

Jei kas nors kaunasi ar ištraukia kalaviją karaliaus rūmuose, karaliui lieka nuspręsti ar jį nužudyti ar leisti gyventi, tuo atveju jei karalius jam atleidžia (Alfredo įstatymas 7, Ibid.).

Žiauri Grendelio naktinių užpuolimų esmė poeto vaizdingai pavaizduota sekančiose eilutėse: 120b-125, 134b-137, 739-745a. Kiekvieną kartą Grendelis randa vyrus miegant karaliaus menėje, jis nužudo juos visus iškarto (apie trisdešimt vyrų) (eill. 122b-123a, 1580-1584a). Negana to, jog Grendelis savo aukas paprasčiausiai nužudo: jis jas suplėšo ir suryja (eil. 739-745a), Grendelis taip pat gali būti  apibūdinamas kaip skerdikas, kaip kad Sakso Grammatiko neigiamai aprašytas bersarkas. Kaip Sakso berserkeriai, taip ir Grendelis plėšikauja Heorote, tačiau Grendelio grobis yra ne daiktais ar turtu, bet vyrų gyvybės -reikmuo  ypatingai  uždraustas Hrothgar‘ui (eil. 71b-73).

Taigi gali atrodyti,  jog Beowulf poemos autoriaus   apibūdinimas Grendelis sutampa su berserkeriu: Grendelis atrodo yra įvaldęs/turi dvasinį pavidalą; jis patiria transformaciją Heoroto puolimo metu; Grendelio išvaizda kelia siaubą; Grendelis atrodo turįs galią keisti pavidalą, apibūdinamas žodžiais paprastai naudojamais apibūdinti vienoje vietoje esantiems vyrams, turintis žvėriškus nagus puolimuose; Grendelis turi žymią berserkerio savybę-atsparumą/imunitetą ginklams; savo puolimų metu Grendelis parodo įniršio požymius įskaitant pyktį ir įsiūtį; po mūšio Grendelis visiškai išsenka ar jaučia „karo-nuovargį“; ir galiausiai Grendelis yra atskirtas nuo Danų visuomenės dėl ypatingo žiaurumo.

Grendelis yra sudėtingas personažas apibūdinamas daugeliu aspektų. Siekiant suprasti Skandinaviškus motyvus, tokius kaip berserkerį, kurie padeda suprasti kai kuriuos iš tų aspektų yra būtinas ir neįkainojamas ieškojimas ir tyrimas, kuris padeda geriau suvokti kai kurias savybes ir taipogi padeda nustatant tolesnes poemos reikšmes.

Šio darbo dalys anksčiau pasirodė Tournaments Illuminated (šviečiamosios medžiagos varžybose?). Medžiaga apie berserkerio motyvą, nušviečianti  Grendelio būdą Anglo-Saksiškoje Beowulf poemoje, laimėjo CAES laikraščių/straipsnių prizą 1988.

Kitas straipsnis –ištrauka apie kovos papročius

Svaiginimasis

Alus buvo gana populiarus karių tarpe ir daugelis karių nusigerdavo prieš mūšį siekdami papildomos drąsos, žaizdos taip pat buvo mažiau skausmingos, taip pat manoma jog alkoholis buvo naudojamas kaip anastetikas(nuskausminantis). Vienas iš dažnesnių žodžių runomis ”alu” reiškia alų, tačiau galimas daiktas kad jis gali reikšti daugiau kaip kovos šūkį ar maginį burtą. Minėtas karo šūkis senąja skandinavų kalba - "Alu alu laukar! "Spėjimas, kad žodis "alu" virto į "ol" - alus didelio pagrindo neturi, nes žodis "laukar"tuo būdu turėjo virsti į "lok", kas reikštų svogūną. "Alaus ir svogūnų! "sakyčiau pakankamai linksmas karo šūkis...

Yra dar vienas senosios skandinavų kalbos tyrinėtojų vertimas, kuris pilnai atitiktų kovos ir maginio burto šūkio prasmę - angliškai: "near near healing!", išvertus - "arti arti išgyjimas!" Išgyjimas čia turi nemirtingumo, amžinybės prasmę (visiškai sveikas žmogus yra tik miręs, atsiskyręs nuo kūno - ligų maišo). Taigi pilnai išvertus ir pergromulavus "Alu alu laukar!" verstusi: "Pirmyn pirmyn amžinybėn!"

Kvaišalai mūsų protėviams taip pat buvo žinomi, kuriuos tikėtina jie naudodavo religiniams tikslams. Skandinavijoje (ir ko gero Germanijoje) jie buvo naudojami kovos tikslams.