Lapkritis

Lapkritšio mėnesio 3 dieną, 1345 metais Kęstutis ir Algirdas niokoja Prūsą

1345 metais, Vėlinių savaitės ketvirtadienį [Lapkritšio 3 d.] abudu Lietuvos karaliai-Algirdas ir Kęstutis- atžygiuoja su žymiomis pajėgomis, įsiveržia į Rastenburgo miestą [Lietuvių kariuomenė žygiavo per Sūduvą gilyn į Prūsą (Olštino vaivadiją)], kuriame grobia belaisvius, žudo ir t.t. išsidalijo taip pat 45 turtingus vyrus, pagautus už miesto vartų. Miestą padega, belaisvius-vyrus, moteris ir vaikus išsiveda.

Šis antpuolis truko nuo vidudienio ligi nakties, kuriai užėjus lietuvių karaliai išskuba į savo kraštą.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Lapkritšio mėnesio 14 dieną, 1272 metais įvyko pirmasis Prūsų sukilimas

Sukilimo eiga

Masiškas prūsų sukilimas prasidėjo 1272 metų rudenį, suvalius derlių. Į karą, iš vienos pusės, stojo kryžiuotšiai ir kaimyniniai lenkų kunigaikštšiai, su kuriais Ordinas sudarė sutartį, o iš kitos pusės – kašubai ir prūsai, kuriems karts nuo karto padėjo sūduviai ir lietuviai.

Pasak Dusburgo, Sventopelkui liepus, idant “visi naujakrikštai sujotų vieną ir tą patšią dieną iš visų Prūsos žemių ir, atsižadėję kristonybės ir ištikimybės riteriams, pradėtų prieš juos karą, – stojo visi kaip vienas, o Sventopelkas buvo jų tikrasis kunigaikštis ir karo vadas ?.

Pirmiausia kryžiuotšių valdžia buvo nušluota paskutiniaisiais metais pavergtose Natangos ir Bartos dalyse, taip pat Varmėje ir Pogezanijoje. Vokietšių rankose paliko Balgos ir Elbingo pilys, bet jų įgulos – apsuptos, be maisto ir pastiprinimų, – buvo ilgesnį laiką izoliuotos ir negalėjo sukliudyti sukilimui toliau plėstis.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)

Užvaldę pajūrio sritis, sukilėliai kartu su Sventopelko kariuomene perėjo į puolimą ir antru smūgiu išvadavo Pomezaniją, o po to nusiaubė patį Ordino lizdą – Kulmo žemę. Kryžiuotšių nuostoliai sudarė per 4000 žmonių. Sukilėlių ir kašubų puolimą ir tšia atlaikė tik stambiausios pilys – Torunė, Kulmas ir Redinas. Visos kitos kryžiuotšių pilys ir pilaitės arba sudegė, arba ėmė tarnauti prūsams. Bet anapus Vislos, kašubų fronte lenkai su kryžiuotšiais ėmė viršų. Sventopelkas prarado tris svarbiausias pilis – Naklį, Vyšgrodą ir Sartovitsus. Apgulties metu, kuri sunkiomis žiemos sąlygomis truko net penkias savaites, sąjungininkai surengė dar vieną, tretšią iš eilės, puolimą į Kulmo miesto apylinkes, bet patyrė pralaimėjimą ir neteko užmuštais 900 karių.

Tuomet vokietšiai pažadėjo Sventopelkui geruoju grąžinti Sartovitsus, jeigu jis nutrauks ryšius su prūsais. Sventopelkas patikėjo ir 1243 m. pradžioje sudarė su Ordinu paliaubas.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)

Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais

žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus kristonis; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiantšius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo kristonių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Balgos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo. Visa tai broliai buvo linkę vertšiau kęsti be galo nuolaidžiai ir kantriai, nei, pradėjus gintis, kelti ranką prieš viešpaties pateptąjį.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

Lapkritšio mėnesio 17 dieną, 1281 metais Kunigo Traidenio kariuomenė vedama Žiemgalių Kunigaikštšio Nameisio nusiaubia pavergtą Prūsą

Skomantui paprašius iš Traidenio pagalbos, tų patšių 1281 m. rudenį atėjo Lietuvos kariuomenė, vedama patyrusio kario, žemgalių vado bėglio Nameisio. Ji nusiaubė platų kryžiuotšių pietinės Prūsos ruožą iki pat Christburgo.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)

Lapkritšio mėnesio 21 dieną, 1324 metais Kunigo Gedimino vedama kariuomenė nusiaubia Mazovijos žemę

Kai sudarė taiką, kai Livonijos ir Prūsos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti kristonys tvirtai patikėjo, kad jau ketino kalavijus perkalti noragus, o ietis – į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikintšiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurtšioji angies ausis, nenorėdamas girdėti išganingų jo šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas savo pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikintšiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga kariuomene Lapkritšio mėnesio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas, nusiaubė Plotsko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausantšių dvarų, 30 parapinių bažnytšių ir koplytšių su daug dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnytšios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasaulietšių, bei kitų abiejų lytšių žmonių sunaikino per 4 tūkstantšius, vienus nužudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

Lapkritšio mėnesio 29 dieną, 1249 metais įsiveržusius Notangos žemėn kryžiaivius ties Kriukais sunaikina Prūsai

Kai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsos žemės naujakrikštšius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, nei vandenimis – upe žemyn ir aukštyn, nebent tada, kai lydėjo stipri ginkluota palyda. Dėl to magistras pasiuntė daug brolių ir ginklanešių, kurie, pasitelkę Elbingo ir Balgos brolius, su ginklu rankose įsibrovė į Notangos žėmę, viską degindami ir grobdami, tatšiau, išžudę galybę žmonių ir sugalvoję grįžti namo, rado visus kelius priešų užstotus, todėl, negalėdami prasiveržti, turėjo atsitraukti į kaimą, vardu Kriukai. Prūsai, šitai išvydę, juos apsupo, bet nedrįso į kaimą brautis, o broliai – iš kaimo išeiti ir stoti į mūšį. Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus – brolį Henriką, vadinamą Boteliu, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)