Rugsėjis

Rugsėjo mėnesio 2 dieną,   1269  metais lietuviai apiplėšia Kujaviją

 Sužinoję, kad tarp Kujavijos kunigaikštšio Zenomislo ir jo riterių kilo nesutarimai, tuo pasinaudodami lietuviai sušaukė jotvingius ir kitus barbarus ir Rugsėjo 2 d. įsibrovė į Kujavijos žemę. Jie prisiplėšė daug gro­bio, žmonių ir galvijų ir kadangi niekas jiems nesutrukdė, tą visą grobį nusigabeno Lietuvon.

Nieko daugiau nežinome apie tą tolimą lietuvių grobio žy­gį į Lenkiją, tada dar susiskaidžiusią į kunigaikštijas. Tatšiau toks tolimas grobio žygis turėjo būti atliktas stipraus ir gausaus lietuvių raitelių junginio, talkinant jotvingiams ir „kitiems bar­barams“, t.y. prūsams. Jei žygio išeities tašku imtume Gardiną, tai lietuvių raitelių pulkas, žygiuodamas tiesiai į vakarus, pro Raigardą, kur prie jų galėjo prisijungti jotvingių būriai, per prū­sų kraštus iki Toninės /Torno/, Kulmo krašte prie Vyslos, turėjo nugalėti 380  varstų atstumą matuojant tiesiomis linijomis. Už Vys­los tęsėsi Lentšitsos ir Kujavijos žemė.

(Zigmantas Raulinaitis)

Rugsėjo mėnesio 8 dieną, 1331  metais Gediminas niokoja pavergtą Prūsą

1331  metais, Rugsėjo 8  dieną Lenkijos karalius Lokietka sumanė piktą kerštą su lietuvių karaliaus Gedimino pagalba. Jie susitarė minėtą dieną  būti pasiruošę. Karalius Gediminas su žymiomis pajėgomis įžengia su stabmeldžiais į Osterodės kraštą ir jį išdegina. Ten su 9  kitais buvo nužudytas brolis Detmaras, žvejų viršininkas. Ir stabmeldžiai prižygiavo Liubavo miestą, kur gyventojai nebuvo įspėti. Pėstininkai puola miestą ir išdegina apylinkes, bet miestietšius Viešpats saugojo, ir miestas išliko nenukentėjęs.

 Rytojaus dieną stabmeldžiai su karaliumi Gediminu įsiveržia į Kauneriko kraštą, kurį skersai išilgai sunaikino ir išdegino. Tuo pat metu karalius Gediminas per Dreventos upę įėjo į Michalovo žemę, kur tokiu pat būdu vaikė kristonis ligi pusės mylios nuo Štrasburgo.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Rugsėjo  mėnesio 14  dieną,   1323 metais Lietuviai nusiaubia Dobrynės Kunigaikštystę

Tais patšiais metais, švento kryžiaus išaukštinimo dieną, lietuviai, matydami, jog viskas jiems klostosi taip, kaip nori, vėl subūrė stiprą kariuomenę, patraukė į kilmingosios moteries Dobrynės kunigaikštienės kunigaikštystę ir sunaikino šešis tūkstantšius vyrų bei moterų: vienus nužudė, o kitus be gailestšio išsivarė į savo amžiną stabmeldišką vergiją. Be to, jie dar nužudė septynis kunigus klebonus ir du švento Benedikto ordino brolius, o su jais ir šešiasdešimt kitų įšventintų ir neįšventintų dvasininkų, kuriuos užtiko arba mokyklose, arba už mokyklų sienų. Taip pat ugnimi nusiaubė 10 parapinių bažnytšių ir svarbiausią šios kunigaikštystės miestą, vardu Dobrynė, bei visus šios kunigaikštystės kaimus, o į nelaisvę paėmė ar nužudė toje žemėje du tūkstantšius kristonių. Be galybės mūsų jau minėtų nuostolių, jie išsivarė tiek daug visokeriopo grobio, kad kristonims, pakliuvusiems į amžiną netikėlių vergiją, rodėsi, jog šios kunigaikštystės žemė labai ilgai, o gal ir niekad negalės atsigauti nuo patirtų nuostolių (skaudūs įspūdžiai ilgam išlieka); be to būgštauta ir sielvartauta, kad dabar, kai mūsų minėtoje kunigaikštystėje akmens neliko ant akmens, netikėliai be vargo galėsią brautis į gretimas bei kaimynines kristonių žemes. Štai kiek žalos buvo padaryta kristonių tikėjimui bei tikintiesiems per pusantrų metų, kai netikėliai nužudė arba išsivarė į amžiną vergiją beveik 20 tūkstantšių kristonių, o daug miestų bei pilių iki pamatų sugriovė.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

Rugsėjo mėnesio  20  dieną,  1260 metais įvyko antrasis Prūsų sukilimas vadovautas Kunigo Manto

Tais patšiais metais, švento Mato, apaštalo bei evangelisto, [dienos] išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje [Durbės] prarado daug jėgų, netekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug sunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikintšiųjų, sugrįžo prie pirmykštšių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko Glandą, notangai – Herkų Mantą, varmiai – Glapą, pagudėnai – Auktumą, bartai – Divaną.

Šie kariuomenių vadai ir vyresnieji paskyrė dieną, kada, visi susirinkę ginkluoti, turėjo išžudyti visus žmones, išpažįstantšius kristonių tikėjimą, ir visiškai juos išnaikinti. Jie šitai ir padarė, nes visus kristonis, kurie nespėjo Prūsos žemėje pasislėpti už įtvirtinimų, arba be gailestšio išžudė, arba išsivarė į amžinąją vergovę; degindami dievo bažnytšias, koplytšias ir kitus maldos namus, niekindami bažnytšios šventenybes, neleistiniems tikslams pavartodami šventus rūbus ir šventas taures, jie be pasigailėjimo žudė kunigus bei kitus bažnytšios tarnus. Sembai pagavo vieną kunigą, Teutonų ordino brolį, atsiųstą jų krikštyti, ir, suspaudę jam kaklą dviem kartimis, tol kankino, kol šis numirė, tvirtindami, kad šitokia kankinių už tikėjimą mirtis ir prideranti šventiems vyrams, nes nedrįstą jų kraujo pralieti.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

Rugsėjo mėnesio  21  dieną,   1384   metais puolamas Marienverderis

         1384  metų Rugsėjo 21 d. (kituose šaltiniuose 19 d.). prie Marienverderio prisiartino stabmeldžiai. Nemuną jie užtvėrė taip, kad niekas negalėjo juo priplaukti. Pirmųjų  mišparų valandą prasidėjo kautynės, ir iš abiejų pusių po keletą krito. Ir jie veržiasi prie pilies, o komtūras Henrikas iš Klėno tarė saviškiams:

-Kaip jums patinka šita kariuomenė?
Ir jie atsakė:
-Daug jau buvo –nepaėmė, bet kad Nemuną sargybomis apstatė, mums bus sunku.

 Rytojaus dieną atvyko karalius Skirgaila su didele kariuomene ir su dviem mašinomis ir tankiai svaido akmenis į pilį. Kitą dieną Jogaila ir Vytautas pastato atsivežtą didesnę mašiną, dėl kurios išdavikas buvo išjojęs. Ir spartšiai stato tiltą per Nemuną su bokštais, ir pradėjo kastis prie pilies, vienas kitą paremdami.

 Pilies bombardų viršinikas nutaikė didelę bombardą, šovė į didesniąją mašiną-pro šalį, antrą kartą pataikė, ir jos pendikulas( atsvara) suaižėjo kaip kiaušinio lukštas. O kristonys atakavo iš visur su piksidomis (mažesn. kalibro nei bombarda) ir daugelį stabmeldžių nukovė. Didesniąją mašiną lietuviai tuojau pataisė, bet brolis Hermanas sudaužė ją kaip ankstšiau. Po to priešininkai susirėmė, ir  6  lietuviai buvo užmušti, o užtvaros ir grioviai kristonių pražūtšiai buvo išardyti, ir kristonys suspausti privertšiami bėgti į pilį.

 Po to kai kristonys keturias savaites išbuvo apgultyje, po daugelio kariškų pratybų ir varžybų, meistras Hermanas vienoje pilies angoje pastatė bombardą prieš stabmeldžius, kurie priešpriešais irgi tokią buvo įsitaisę ir metę akmenį užmušė pilyje minėtąjį meistrą.

 Skirgaila susirūpinęs kalba į savo žmones ir keikia ordino vitsekomtūrą, kuriam tankiai svaidant akmenį laimė lėmė sutrupinti stabmeldžių mašinos pendikulą.

 Sekmadienį ordino maršalas iš Gotesverderio kur su saviškais nakvojo, nusiuntė Ragainės komtūrą sužinoti, kaip laikosi Marienverderio pilyje. Pastarasis prašė atsiūsti vieną ar daugiau brolių, kad praneštų, ką atsakyti maršalui. Pilyje dėl to džiaugėsi, bet tuštiai. O atsiuntė brolį Joną iš Štrateno, kuris apsakė maršalui visą pilies padėtį- kaip daug brolių sužeistų, nebetinkamų gynybai. Maršalas tikėjosi būsiant geriau. Brolis Jonas pridūrė:

-Ar galėtumėte nuvyti kariuomenę nuo pilies?
 O maršalas atsakė:
-Pasitarsim dėl to.

    Silpnuosius iš pilies paėmė ir jų vieton paskyrė sveikus su dviem kryžininkais, ir kurių vienas buvo Jonas Buchholtsas. Tuo laiku maršalas, būdamas paminėtoje vietovėje, pamatė, kaip lekiantis iš mašinos akmuo nunešė komtūrui galvą.

 Iš pilies atvyko ordino brolis Jonas iš Loricho, o maršalas tarė:
-Nenurimsiu, kol išvaduosiu pilį iš šitokio apgulimo.
Bet šito jis nepadarė.

 Nebesant maršalo stabmeldžiai džiaugiasi ir stato per Nemuną tiltą su dviem bokštais ir du sienodaužius, kuriais be paliovos puola pilį, kad net pavalgyti negalėjo ramiai, be trukdymo. O stabmeldžiai rezga pinkles: atsiuntšia vieną lietuvį sakantį, kad turys žmoną su vaikais Ragainėje, iškviesti vitsekomtūro: jei vitsekomtūras pageidaująs, teparašąs, ar ilgai pajėgsią laikytis pilyje, ir jis laišką tenai nunešiąs.

 Laišką jis gavo, o įteikė karaliui. Greta sotvintys perskaitė, kad kristonys pajėgsią išsilaikyti tik apie  14 dienų. Ir patiko tatai visiems. Apgulė ją daužydami sienodaužių akmenų smūgiais, ir šventojo Tomo dieną 84 tokiais sviediniais kaip priešai vertšia drebėti pilies gyventojus.

 Ketvirtą dieną stabmeldžiai prineša į griovius dervos ir malkų, ir kitą sekmadienį, švintant, trimitų garsai kelia juos į mūšį. Ir jie kaip priešai atakuoja iki vidudienio. Pilyje dėl to nusiminę. Brolį Štoberį nukauna, broliui Techevitsui akmuo nunešė koją, ir daugelis panašiai žuvo. Vitsekomtūrą numetė į griovį, stabmeldžiai užėmė papilį, o kristonys pasitraukia į bokštą, nes stabmeldžiams visur išgriovus kuorus, kristonys  jokiu būdu nebepajėgė apginti žemutinės pilies. Tariasi ar atiduoti pilį, užsitikrinus gyvybės saugumą, Vitsekomtūras- jo buvo sumuštos rankos ir nugara- užlipo ant bokšto viršaus apsižvalgyti. Pamatęs jį, karalius tarė:

-Komtūre, atiduok pilį, arba sudeginsime jus drauge su ja.
 Jis atsakė:
-Jeigu duosite mums ranką, kad paliksite gyvus, būsime jūsų belaisviais be širdgėlos.
 Karalius tarė:
-Gerai.

 Vitsekomtūrui, panašiai ir kitiems, atėjusiems prie vartų, karalius padavė ranką. Lietuviai užlipa į bokštą ir rado vieną pasislėpusį brolį, ir numetė jį nuo viršaus, o jis krisdamas užmušė kažkokį bajorą, tatšiau pats, išliko gyvas, nepaisant tokio atsitikimo.

 O pažadų buvo mažai paisoma, nes karalius, atstodamas patį budelį, nukerta galvą broliui Tegartui. Kai kurie iš ordino brolių taip pat buvo niekingai nužudyti. Šitaip apgavikiškai buvo pasielgta taip pat su broliais iš Bavarijos ir Marienverderio pilių. Ragainės komtūras buvo pasmerktas, ir dėl Vytauto išdavystšių  55  broliai iš kilniųjų ordino brolių buvo paimti į nelaisvę.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Rugsėjo mėnesio   22  dieną, 1236  metais įvyko Saulės Kautynės

Po daugelio garsių ir laimingų kovų su netikėliais magistras Volkvinas su kariuomene žygiavo į netikėlių lietuvių (infidelium Letvinorum) kraštą kartu su Haseldorpo ponu ir ponu Donnenbergo grafu, ir ten Saulės žemėje (terram Sauleorum) šv. Maurikijaus ir jo draugų kankinių dieną patys lietuviai užmušė 50 ordino brolių ir daugybę tikratikių (multitudine fidelium).

Po to, kada Kuršo vyskupas Engelbertas ir tos bažnytšios dvasininkai su visa tikintšiųjų tauta liko visiškai išnaikinti, kuršiai atkrito į senąjį netikėjimą.

(H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos)

   XIII amžiaus antrojo ketvirtšio pradžioje Lietuvai iškilo betarpiškas pavojus iš Kalavijuotšių Ordino. Pavergę estus, latvius, lyvius teriodami Kuršą ir Žiemgalą, Kalavijuotšiai pradėjo slinkti į Lietuvą.  1229   metais pagal kroniką, suruošę pirmąjį grobikišką puolimą į Lietuvą jie prisiplėšia turto, bet taipogi patyrę nemažai nuostolių grįžta Livonijon.

  Tuo tarpu lietuviai dažnai puldinėjo Livoniją, plėšė ten atsikėlusius vokietšius, bei parsidavusius baltus, tuo padrąsindami Žiemgalos sukilėlius bei Latgalos ir Kuršo užgrobtuosius.

 1236 metų pagal kroniką Gegužės 19 dieną rašytoje bulėje Romos popiežius pavedė Vilhelmui (tuometiniam Kalavijuotšių ordino magistrui) organizuoti didelį ir pirmąjį Kryžiaus žygį į Lietuvą. Popiežius Grigalius IX bulės įžangoje nusakė ir kryžiaus žygio tikslą:  kad Evangelijos žodis Livonijoje, Žiemgaloje, Kurše ir Estijoje nevirstų druskos vandeniu, bet kad nuolat augtų ir atneštų derlių, reikėjo jį apsaugoti ir apginti kristonis nuo pagonių užpuldinėjimų. Šis kryžiaus žygis buvo rūpestingai remiamas visoje šiaurės Vokietijoje (Bremeno, Magdeburgo provintsijose, Poderborno, Havelbergo, Verdeno, Mindeno ir Brandenburgo vyskupijose, taip pat-Gotlandijoje). Livonijos ordino magistras rūpinosi sutraukti prieš lietuvius kiek galima daugiau karo jėgų. Jis kreipėsi ir į rusus, kviesdamas į talką prieš Lietuvius. Tokiu būdu be atvykusio didelio skaitšiaus svetšių-kryžiaus karo dalyvių iš Vokietijos, dalyvavo dar 200 pskovietšių. Be to, ordinas sutelkė žygin dar ir estus, lyvius bei latvius. Juos kryžiaiviai visad pirmus siųsdavo į kovą-kas gali būti maloniau už giminės priešpastatymą giminei ?! Tokia buvo jų „taktika“. Propagandos ir pažadų paveikti, 1236  metais pagal kroniką, vasaros pradžioje, į Livoniją pradėjo rinktis dideli vokietšių riterių, karo maldininkų ir prievarta vedamų tautų būriai. Kronikos teigimu, į Rygą jų susirinko tikra gausybė. Iš užjūrio susirinkusi talkininkų kariuomenė reikalavo, kad žygis būtų suruoštas dar tą patšią vasarą.

 Per vasarą pasiruošus jungtinė priešų kariuomenė patraukė Lietuvos link, plėšdami aplinkinius kaimus ir žudydami jų gyventojus. Greitšiausiai žygio kryptis galėjo eiti vakariniu Nemunėlio- Lielupės intako- Mūšos krantais, nes to meto sąlygomis geriausi keliai paprastai buvo paupiais. Nežinoma tiksli data kuomet jungtinės jėgos įsiveržė į Lietuvą. Ko gero tai įvyko Rugsėjo mėnesio vidury ar antrojoje pusėje, bet kiek dienų jie „degino ir plėšė“ ir „džiaugdamiesi teriojo užkampius visus to krašto“ neaišku, gal savaitę, o gal ir ilgiau. Vėliau smulkūs būriai, sutartoje vietoje nustatytu laiku susirinkę „nuo Saulės ėmė grįžti per balas ir per šilynus“.

 Apie lietuvių veiksmus kronikos autorius nieko nesako. Lietuviai, be abejo turėjo žinoti iš žvalgų arba pirklių pranešimų, kad Rygoje gausi kariuomenė ruošiasi dideliam karo žygiui. Tad po Lietuvą buvo išsiuntinėti žygūnai, kurie visuose kraštuose pranešė apie artėjantšią grėsmę. Negalima šio mūšio naštos krauti ant žemaitšių petšių, tai nereikšminga. Mūšis įvyko netolies Žemaitšių ir Aukštaitšių žemių ribos, todėl neišvengiamai jo sėkmę nelėmė šių tautų jungtinės pajėgos. Surinkta Lietuvių kariuomenė nežinojo, kuria kryptimi eis priešai, bet spėjamai rinkosi Šiaulių ir Upytės žemių riboje, pagrindiniame kelyje į abiejų tautų žemes. Atkeliavus pirmiems žvalgams, pranešusiems apie kryžiaivių stovyklos vietą, buvo pasiųsti judriausieji būriai, kad pastotų priešui kelią, bei sekdami ir puldinėdami jį, sulėtintų traukimąsi į Livoniją. Tuo metu pagrindinė Lietuvių kariuomenė traukė iš paskos ir nuo pirmųjų būrių atsiliko pusiaudieniu.

 1236   metų pagal kroniką, Rugsėjo 21 dieną vokietšiams besitraukiant su grobiu namo, juos sekęs Lietuvių kariuomenės būrys parinkęs tinkamą kautynėms vietą savo naudai kryžiaiviams pastojo kelią. Priešininkų kariuomenėje kilo sąmyšis. Tokioje balotoje vietovėje raitiems ir apkaustytiems kautis buvo pražūtinga, o be žirgo riteris- menkas karys. Priešų stovykloje kilo didelis gintšas, bet sprendimą reikėjo priimti. Aistroms nurimus ir nutarus kautis, kryžiaivius jau supo pagrindinės Lietuvių pajėgos, kurių vienas vadų (patvirtintas kronikų) buvo Žemaitos Kunigas Vykintas. Rugsėjo 22  dieną,  auštant Lietuviai puolė.  Jų puolimas buvo toks staigus ir galingas, o vokietšių gynimasis pelkėje toks silpnas ir ligotas, kad lietuviai juos „kaip bobas išmušė“ – su skausmu kalba kronikos autorius. Kas sugebėjo pasprukti, bėgo tiesiausiu keliu į Rygą, netekę nuovokos leidosi per nepavergtą Žiemgalių kraštą, kur buvo žemės šeimininkų pribaigti.

 Vien mūšio lauke krito 48 ordino broliai bei jų magistras Volkvinas, taipogi didelė daugybė ir karo maldininkų bei kitų pašlemėkų ten padėjo galvas. Rusų kronikos mini, kad „Rygon susirinko didelė jėga- o tesugrįžo vos dešimtas.“ Kiek lietuvių krito neaiškų, bet pasiremkim taisykle – nugalėtojas neteisiamas. Kronikos autorius visą pralaimėjimo kaltę bando suversti talkininkų nenoru kovoti pėstiems balotoje vietovėje. Tatšiau vien šia priežastimi negalima paaiškinti tokios didelės tiems laikams kariuomenės pralaimėjimo. Svarbiausias ir lemiamas veiksnys buvo patšių lietuvių kariuomenė ir jos nusimanymas karo taktikoje. Jau vien tai, kad kalavijuotšiai negalėjo prasimušti pro apsupusiųjų eiles ir pasitraukti,  rodo, jog kronikos autorius sąmoningai nutylėjo apie gerai organizuotas ir vieningų vadų klausantšias lietuvių pajėgas.

 Kad perteikt mūšio dvasią iš pirmų lūpų, patsituosim Saulės Mūšio aprašymą iš „Eiliuotos Livonijos Kronikos“:
 „Bet tuom tarpu jis (Volkevinas) pražuvo,
Dievo valiai taip paliepus,
Būdamas visai nekaltas,
 daug taip pat ir maldininkų,
Nes Rygoj jų daug tad buvo.
 Jie žinias geras turėjo
Apie padėtį to krašto,
 Nesiliovė, tad maldavę,
Kad tą vasarą žygiuotų.
Daugel sykių jie tai prašė.
Hazeldorfas, viens didikas,
 visą spėką tam ir dėjo,
Dannerbergris grapas irgi.
 Daug tuomet narsių didvyrių
Prieš lietuvius nusistatė.
 „Jums mušte reiks prasimušti“,
Taip kalbėjo viršininkas,
 „Aš tikrai jums duodu žodį“.
Tokią nuomonę išgirdę,
 jam visi iš vieno tarė:
„Mes tam tytšia ir atėjom,
 ir turtingi ir beturtšiai“.
Volkevins leido jiems tą karą,
 tardams: „Juk ir mes dėl Dievo
Esame tšia, jis mus saugo.
 Su jumis aš draug žygiuosiu,
Kad jau taip kovoti norit,
duokit truputį tik laiko,
Aš tenai jus pats nuvesiu,
 kur patenkinti mes būsim“.
Siuntė kviest rusus į talką,
 ir gan greitai jie atėjo.
Ir igauniai jo paklausė,
daug būrių jie surikiavo.
       Tai gi latviai,
draug ir  lybiai nenorėjo pasilikti.
Maldininkai tuoj pradžiugo
ir būriuosna susrikiavo.
Su kariuomene stipria gan
jie į Lietuvą žygiavo,
Per laukus ir daugel upių,
sunkenybių daug prityrė,
Kol pasiekė jie tą šalį.
Tšia jie degino ir plėšė,
Į būrių būrius suskydę;
džiaugdamiesi jie teriojo
Užkampius visus to krašto.
 Nuo Saulės ėmė grįžti
Per balas ir per šilynus.
 Vai koks kenksmas juos ištiko,
Nieks žygiuodamas nemanė.
 Prie upelio tenai tūlo
Savo priešus pastebėjo,
bet mažai į kovą ėjo
Tie, kurie Rygoj didžiavos.
Viršininkas į narsesniuosius
Tarė: „Nun  kovos yr‘ laika,
 mūsų yr‘ visa garbė tšia.
Nugalėkime pirmuosius,
 tad linksmi namon sugrįšim
Mes raiti į savo kraštą“.
„Mes nenorim tšia kovoti“,
Taip atskaė garbūs vyrai,
„Pražudysim savo žirgus,
 Tad pėstiems mums reiks kovoti“. 
 Viršininks jiems tarė: „Tad jūs
 Galvas su žirgais padėsit“.
 Sekė tai, kas būt turėjo.
 Tad artyn lietuviai ėjo,
 vokietšiai gi ryto metą
 Pasitraukt iš tšia sumanė,
 bet juos privertė kovoti,
 Jiems patiems visai nenorint.
 Priedanga dauboj menkutė buvo,
 Ir kaip bobas juos išmušo. 
 Gyvasties man gaila vyrų,
 Nesigindami kam žuvo, 
 daug jų matėsi pakrikus,
 Jie namon pasprukti bandė
 Tuos žiemgaliai tupj nudėjo.
 Ir žiauriu būdu nukovė
 draug turtingus ir beturtšius.
 Viršininkas ir jo broliai gynėsi‘
 kaip tink didvyriams,
 Kol žirgai kovojant krito, 
 dar jie gynėsi ir pėsti
 Ir ne vieną tšia nudėjo,
 kol jie liko nugalėti.
 Volkevins geras viršininkas
 brolius savo vis dar guodė.
 Keturs dešimts aštuon‘ krito,
 tuos lietuviai kiek atstūmę,
 Mūšio sąbrūzdyje basliais
 tuoj beveizint ir išmušo.
 Jų vėles tesaugo Dievas.
 Jie garbingai tada žuvo.
Draug ir daugel maldininkų,
Dievas tur jų pasgailėti
Dėl mirties jų,
dėl žiauriosios jų vėles visas išgelbėt.
Taip tad Volkevins viršininkas
draug su broliais yr pražuvęs.“

Saulės Kautynės buvo vienos didžiausių kautynių XIII amžiuje, tai stambiausias Lietuvių laimėjimas kare su kalavijuotšiais ir jų talkininkais, popiežiaus suorganizuotais į pirmą kryžiaus žygį prieš lietuvius. Taip buvo atremtas pirmasis kryžiaivių veržimasis Lietuvon, taip buvo sutriuškintas

Kalavijuotšių Ordinas, kuris ilgainiui išnyko istorijoje. Vokietšių sutriuškinimas Saulės Kautynėse nuvilnijo atėjūnų pavergtų tautų sukilimų bangomis-ilgai nelaukę sukilo Kuršiai-nudėję vyskupą Engelbertą „sugrįžo į senąjį tikėjimą“. Jų pavyzdžiu pasekė sėliai, žiemgaliai. Kautynių laimėjimo atgarsiai pasiekė ir estų žemes. Tuoj po mūšio sukilo Saremo salos gyventojai.

 Sudėjus Saulės Kautynių pralaimėjimo pasekmes Ordinui, reikia pasakyti, kad kristonys neteko visų savo iškovojimų kairiąjame Dauguvos krante, kuriuos jie buvo pasiekę po 1208   metų pagal kroniką (taigi beveik 30 metų kovos nuėjo perniek...) Praradę pagrindines savo jėgas, kalvijuotšiai neįstengė išlaikyti pavergtų tautų ir buvo nublokšti į dešinįjį Dauguvos krantą.

 Taip buvo sustabdytas pirminis blogio veržimasis į Lietuvą.

(Iš Baltuvos svetšių knygelės)

Rugsėjo mėnesio   27  dieną,  1376   metais niokojama Prūsa

 1376  metais, Rugsėjo 27 dieną  , skausmas kilo ir liūdesys. Klastingasis Kęstutis, degdamas troškimu gąsdinti ir skriausti kristonis, įsiveržė į Prūsą arti Zoldau (Sasnos žemė prie Nidos upės), perėjęs Mazoviją skersai išilgai, nesutikdamas pasipriešinimo. Ir kaip kvailiai ar proto netekę ateina jie prie brąstos, kurią pėstininkai ir raiteliai pereina be vargo, ir tuoj puola niokoti neįspėtą kraštą. Ir jie pasidalija į tris dalis, žeisdami aplinkui ir žudydami. Viena dalis darbavosi kaip priešai po kaimus skersai ir išilgai ligi pat Soldau miesto.

 O grįždami kokiomis kantšiomis Kristaus priešai kankino moteris, vaikus ir t.t.- didesnių kaip tada niekad nematyta, Mat tšiumpma visus bėglius iš miškų ir krūmų, mergaites išgėdina ir išprievartauja.

 Kęstutis su savaisiais niokoja iki Neidenburgo (Sasnos žemė). Pamatė tenai pilį, vyriškai paruoštą kovai, ir pasuko į  šalį su didžiuliu grobiu. Taip pat stabmeldžiai prievarta išsivarė 800   žmonių- senų, jaunų, labai nuliūdusių, kurie visi sau mirties betroško. Daug kas tenai taip pat ugnyje sudegė. Ir jie grįžta per Mazoviją į savo šalį, ir padalija grobį kiekvienam pagal nuopelnus; moteris ir vaikus taip pat ir vyrus paėmę į sunkią vergiją, kai ką įmetė į tamsiąją.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Rugsėjo mėnesio  27 dieną,  1605 metais įvyko Salaspilio mūšis

Švedai nutraukė Rygos apgulą ir prie Salaspilio (Kirchholmo), 13 varstų nuo Rygos, 1605   m. Rugsėjo 27 d. susirėmė su Lietuvos kariuomene. Švedų
kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Mūšis truko tik tris valandas, ir daugiau kaip tris kartus gausesnis priešas prarado du tretšdalius žmonių: apie  9  tūkst. karių žuvo kovos lauke, kiti persekiojami nuskendo Dauguvoje, o pabėgusius žudė valstietšiai. Žuvo Karolio IX žentas kunigaikštis Frederikas, generolas Lindersonas ir daug kitų žymių karių, kiti pateko į nelaisvę. Pats Karolis IX vos pabėgo iš mūšio lauko. Buvo paimta keli šimtai belaisvių,  60  vėliavų,   20  patrankų. Lietuvių (ar jų sąjungininkų) žuvo tik apie šimtą žmonių.

Lietuvos kariuomenės vadas J. K. Katkevitšius, sudarydamas kautynių planą, atsižvelgė į savo kariuomenės teigiamus bruožus ir galimas priešo klaidas. Jis sumaniai išnaudojo vietovės sąlygas: savo kariuomenę išdėstė labai patogiose pozitsijose, tarp kalvų, ir švedai iš pat pradžių jos visos nė nepastebėjo. Mūšį etmonas pradėjo su mažu daliniu ir neva traukdamasis nuviliojo priešą į nepatogią pozitsiją, pakalnę, kur ir buvo numatęs kautis. Tšia J. K. Katkevitšius puolė visomis pajėgomis, nuožulnioje vietovėje triuškinamą smūgį smogė šarvuoti raiteliai – husarai. Švedų ataka iš dalies nukrypo prieš jų patšių pėstininkus – raiteliai juos sutrypė.

1605  m. Salaspilio mūšyje kovėsi Lietuvos kariuomenė, lenkų karių buvo nedaug. Lenkų liaudies kūryboje apie jį nieko nėra, tuo tarpu lietuviai, sužavėti mūšyje su švedais (žuvėdais) karių narsumo ir jų vado Katkevitšiaus-Katkaus sumanumo, dainavo:

Kai ant platsiaus sustojom,
Visus žuvėdus iškapojom.
Mūsų Katkus labai drūts,
Tikras buvo karaliuks.

(B. Dundulis, Lietuvos istorija IX-XII a. )

Rugsėjo mėnesio 30 dieną, 1297 metais Latgaliai Lietuvių padedami pirmą kartą sukyla prieš kryžiaivius

Rygos miestietšių karo pradžia ir jų sąjunga su lietuviais

1297 m. magistras buvo brolis Brunas. Jo laikais Rygos miestietšiai pirmą kartą pradėjo karą su ordinu. Susidėję su lietuviais (cum Letwinis), jie Rugsėjo 29  ar 30 d. sugriovė dvarą (curia), tai yra  60  -tšiai brolių įrengtą pilį (castrum), ir konventą (miesto dalį), kurį Ordinas nuo pat Rygos miesto steigimo turėjo užėmęs, ir buvo magistro buveinė, kartu jo ir brolių reikalams pastatyti namai taip pat su dviem tvirtais ir aukštais bokštais. Sugriovė ( 1298 m. Birželio mėn.) dar vieną bokštą, prie kurio buvo keturių ratų malūnas, vadintas Bertoldo vardu, pirma išsivedė į nelaisvę  6 brolius ir po to visa kita pasiėmę kaip grobį.

(H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos)