Be tikslios datos

1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės /nationes/ jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai tšia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęsę šventajai Romos bažnytšiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Didžioji Prusų pergalė 1166 metų vasarą

Atsikratę kristonių tikėjimo, prūsai nutaria atsikratyti ir pavaldumo lenkams — Boleslovo Storastoms nebemoka duoklės, jiems daug blogo pridaro, kai kuriuos net nužudo ir vertšia išvykti iš jų šalies. Pagaliau, didelę kariuomenę surinkę, užpuola Kulmo ir Mozūrų žemę. Platšiai sunaikina daug kaimų ir miestų, grobia galvijus ir viską, ką tik gali. Daug ir žiauriai nužudo, paima daug belaisvių su savimi. Apie tai sužinojęs Boleslovas Garbanius, ant greitųjų surenka kareivių tėvynę vaduoti. Tatšiau, priešams su grobiu pasislėpus miškuose ir pelkėse, nutaria atidėti ruoštą užpuolimą dėl savo mažos kariuomenės ir dėl prūsų galimų pasalų. Nutaria, laikui atėjus, stipriai atlyginti prūsams; tuo tarpu, prie Uosos žiotšių išdėsto sargybas saugoti nuo priešo puolimų ir visoj Lenkų karalystėje paskelbė šaukimą į žygį prieš prūsus.

Tiek sužinome iš Dlugošo apie prūsų priešinimąsi ir apie Boleslovo planus.

Vykdydamas savo, užkariautojo, misiją ir nepakęsdamas pašonėje gyvenantšiu laisvų pagonių, dažnai pavojingų, prūsų, Boleslovas IV nusprendė vienu stipriu smūgiu išspręsti Prūsų problemą. Tais laikais madoje buvusių kryžiaus karų pavyzdžiu, „didesnei Dievo garbei ir kristonybės platinimui“, jis suorganizavo stambią kariuomenę didžiajam žygiui į Prūsų žemę.

Turėdamas laisvesnes rankas su savo vakariniais ir rytiniais kaimynais, vokietšiais ir rusinais, Boleslovas IV Garbanius nusprendė, jog atėjo metas spręsti jam rūpėjusį Prūsu klausimą. Jo idėja buvo, vienu stipriu smūgiu parblokšti pagonis ir, prisidengus kristonybės platinimo skraiste, juos visiškai išnaikinti: „. . . ne tik priešus atstumti, kiek viską sunaikinti, kurių šalis nors ir nėra įtvirtinta, bet dėl gamtinių sąlygų yra neprieinama“. Lenkų užkariavimo žygis vyko 1166 m. Jis negalėjo būti nukeltas į metų galą — žiemos metą, kaip nurodo kai kurie istorikai, jau vien dėl žygio tikslo: užkariauti prūsų žemę, sunaikinti kraštą, kad ji prijungus prie Lenkijos, galutinai kolonizuoti lenkais, ar mozūrais. Tokį sunkų ir toli siekianti uždavinį įvykdyti, reikėjo daug laiko, didelės kariuomenės ir išteklių. Žygis turėjo būti pradėtas dar vasaros metu, kai keliai pradžiūsta, kai laukuose atsiranda pašaro žirgams ir kitų išteklių nesunaikinamų laukuose.

Ir iš tiesų, lenkų kariuomenė pradžioje žygiavo greitai ir tvarkingai, kol žygis vyko sausais keliais. Tik šalikelėse raistai ir pelkės buvo dar pilnos vandens. Atrodo, kad pradžioje ir pašaro ir maisto kariuomenė rado pakankamai krašte. Tokią didžiulę kariuomenę aprūpinti žiemos ar pavasario metu, būtų buvę labai sunku. Tuo tarpu, trumpalaikiui ir staigiam grobio žygiui, mažos kariuomenės vykdomam, palankios sąlygos susidaro vėlyvą rudenį ir žiemą, kai derlius yra jau sugabentas, arba dar gabenamas į klojimus ir svirnus, o gyvuliai iš ganyklų parvaromi į tvartus.

Vasaros metą nurodo ir kronikininko žodžiai, kai jis aprašė kariuomenės žygio kelią ėjusį per vietoves „iš visų pusių apaugusias, pelkėtas, kur klampus bedugnis liūnas pasislėpęs po žaliuojantšia žole“.

Žygio  tikslas  nustatė  ir  lenkų  kariuomenės  dydį.   Užkariauti kraštą ir jį sunaikinti reikėjo ir atitinkamų jėgų. Kariuomenė sutelkta tokiam tikslui turėjo būti didelė. Jei pažvelgsime į tų laikų tipingos stambios kariuomenės didumą, turėsime sutikti, kad ji negalėjo būti mažesnė kaip   3-4,000  raitelių, lydima didokos gurguolės ir atitinkamo skaitšiaus pėstininkų, kurių nebūtų eiliniame, greitame grobio žygyje. Viso lenkų kariuomenėje galėjo būti apie  6-7,000   karių.

Kronikininkai nenurodė žygio kelio. Tatšiau, žinodami, kad tik du įmanomi kariuomenei keliai vedė iš Mozūrų (kuriuos tada tiesioginiai valdė Boleslovas IV) į Prūsus, galime nustatyti, kuris iš jų buvo panaudotas.

Kelias per Uosos brastą ties Stulpo kaimu buvo pats geriausias ir dažniausiai lenkų naudotas. Tatšiau, jis vedė tik į Prūsų vakarinį pakraštį. Iš ten į krašto vidų dar buvo toli. Be to, Pamedė ir Pagudė buvo apsipratę su dažnais pasienio puolimais ir be abejo, turėjo įsivedę gerą įspėjimo ir sargų tarnybą. Tuo keliu žygiuojant, nebūtų prūsams netikėtumo ir jie turėtų laiko krašto viduje greitosiomis susiorganizuoti gynybą.

Antrasis kelias, ėjęs Sasnos kraštu, per Žalgirio laukus į tarpežeres, pro Sasenpilį, taikė į Varmę ir į Prūsų krašto vidurį. Tiesa, jis buvo mažiau žinomas, sunkesnis, ėjęs pelkėtomis ir miškingomis vietomis. Tatšiau, tuo patšiu, dengiamas tankių miškų masyvo, jis buvo tinkamas netikėtam ir neįspėtam įsiveržimui. Be to, jis buvo trumpesnis žygiuojant į Prūsų šalies vidurį. Tuo gi, keliu, Boleslovas III, Kreivaburnis, 1.111/12 m. žiemą įvykdė labai sėkmingą grobio žygį, išplėšęs Prūsų vidurinius kraštus. Tada, kietos žiemos metu, upeliai, pelkės ir raistai buvo kiaurai užšalę, šį kartą buvo tik pradžiūvę keliai.

Taigi, nesuklysime teigdami, kad savo didžiajam žygiui į Prūsų šalies vidurį, Boleslovas IV Garbanius, pasirinko šį antrąjį, trumpesnį ir slaptesnį Sasnos kelią. Tokį teigimą patvirtina ir tas faktas, kad lenkų kariuomenę vedė prūsų vadovai, nes tas kelias lenkams nebuvo taip gerai žinomas, kaip per Uosos brastą vedantis, kuriam ir vadovų nereikėtų.

Tšia reikia prisiminti, kad broliams kovojant dėl valdžios Lenkijoje, prūsai rėmė Vladislovą II prieš jo brolį Garbanių. Šiam pastarajam išvijus savo vyresnįjį brolį Vladislovą iš Lenkijos, kai kurie prūsų didikai galėjo persimesti į Boleslovo IV pusę, arba apsimesti jam palankūs esą, nes Mozūrai, betarpiai prūsų kaimynai, tada buvo tiesioginėje Boleslovo valdžioje. Reiškia, Boleslovo įtaka į Prūsus buvo betarpinė ir stipri. Patikėjęs apsimetusiems ir draugingais ta­pusiems pasienio prūsų kai kuriems didikams, Boleslovas nutarė pasinaudoti jų duotais vadovais, kurie ir turėjo iš­vesti jo kariuomenę miškų nežinomais keliais, ėjusiais pel­kėtomis vietovėmis į Prūsų šalies gilumą.

Iš kronikų žinome, kad lenkų kariuomenė, pagal bū­dingą tų laikų kariavimo taktiką, žygyje buvo padalinta į tris grupes. Didžiausia grupė, žygio voros viduryje, grei­tšiausiai, buvo vedama paties Boleslovo, o kitos dvi, prieki­nė ir užpakalinė, buvo vadovaujamos jo brolių. Vieną vedė Henrikas, Sandomiro kunigaikštis, atrodo, priekinę — avan­gardą. Užpakalinę, gi — Didlenkių kunigaikštis Mieškas.

Pradžioje lenkų kariuomenė žygiavo aiškiu keliu, vedan­tšiu iš Sasnos į Varmę. Tolyn kelias ėjo vinguriuodamas ir vis siaurėdamas tarp gausių ežerų ir pelkių. Toliau jau tik kelio vadovai vedė jiems žinomu medžiotojų ir laukinių žvėrių taku link Alnos upės aukštupio pelkių.

Priekinė kariuomenės grupė, kuriai, reikia manyti, vado­vavo Henrikas, skynė kelią per tankmes, vietomis, kur buvo reikalinga, jį taisydama, sustiprindama — grįsdama. Prūsų vadovais pasitikėdami, lenkai skubėjo, manydami išeisią su pagrindinėmis jėgomis į apgyventas prūsų apylinkes, kurios turėjo prasidėti kur tai už Alnos upės, gal vėlesnio Allenšteino apylinkėje. Užtikrindami,

1166 metai. Lenkų žygis į Prūsus

kad kariuomenę išvesią sau­giai, tie „Boleslovo patikimi, tatšiau, niekšingi išdavikai“, kaip kronikininkas pavadino prūsų vadovus, „prūsų papirkti“ nuvedė lenkus į pelkes ir raistus jų pražūtšiai.

Kai lenkų priekiniai, lengvi daliniai, skubiai veržėsi siau­ru taku pirmyn, o iš paskos, su pasitikėjimu žygiavo pagrin­dinių jėgų šarvuoti raiteliai, tikėdamiesi netrukus išeiti iš tų nelemtų brūzgynų, staiga pasigirdo prūsų karingi šūkiai, suzvimbė strėlės ir, iš abiejų žygio kelio šonų, iš miško ir krūmų, švilpdamos pasipylė svaidomos ietys ir kuokos.

Kovingai nusiteikę lenkų šarvuoti raiteliai bandė palikti siaurą kelią, puldami krūmuose besislapstantšius priešus. Ta­tšiau, vos tik nuklydę nuo tvirto kelio jie klimpo pelkėse ir skendo liūne. Kitus prūsai prišokę žudė ir vertė į raistą. Beviltiškai priešindamiesi ir būdami iškrikę ant siauro kelio, „lenkai, lyg kokie šernai, veržte veržėsi tiesiog į priešų ietis“.

Užpakalinė kariuomenės grupė, Mieškos vedama, išgir­dusi priekyje kylantį kovos triukšmą, metėsi pirmyn, norė­dama paremti užkluptus pasalose savuosius, „vieniems degant noru atkeršyti, kitiems besistengiant pagelbėti“. Tokiu būdu įvyko susigrūdimas ir „didesnis jų skaitšius žuvo besiver­žiant ir bepuolant, negu kad buvo priešų išžudyta“, skun­džiasi kronikininkas.

Vaizdžiai   kovą   aprašė   J.   Voigtas   savo   Prūsų   Istorijoje:

„Lenkai kelio siaurumoje suspausti, nebegalėjo priešintis ir kautis, nes priešai juos stūmė į raistą, kur liūno augmenijos padengtas paviršius neišlaikė ir lūžo, ir taip juos prarijo. Daug iš jų sunkių šarvų buvo įtraukti į bedugnę. Kurie, gi, išvengė niekingos mirties liūne, žuvo nuo priešų kuokų ir svaidomų ietšių, ir nebuvo jiems kaip išsigelbėti, nes kuo daugiau karių atskubėdavo pagalbon iš užpakalinių dalinių, tuo daugiau didėjo spūstis ir, tuo patšiu — pavojus. Tokiu būdu, kariuomenės žuvimas buvo užtikrintas. Daugelis lenkų, priešų patšiupti, buvo pasmaugti susuktų vytelių pagalba, arba mirė baisia ir žiauria mirtimi liūne. Vargingo likimo ištikta, žuvo gražiausia kariuomenės dalis. Toks pat nelaimingas ir negarbingas likimas ištiko ir valdovo brolį Henriką, kariuomenės grupės vadą. Kurie išsibėgioję išsigelbėjo, tie grįžo į tėvynę. Jų tarpe buvo ir Boleslovas, kuris išspruko iš tos pražūties tik su mažu būreliu palydovų. Prūsų persekiojamas ir didelių pavojų lydimas, jis vos suspėjo pasiekti Lenkijos sieną“.

Viduramžių karuose, tinkamai neišsirikiavusi šarvuotų raitelių kariuomenė, nelauktai užklupta žygio, ar postovio metu, dažniausiai pralaimėdavo kautynes. Ir šiuo atveju lenkų kariuomenę ištiko visiškas netikėtumas. Ji buvo prūsų užpulta, greitšiausiai, po keletos dienų žygio, patšioje nepatogiausioje aplinkumoje, kur nebuvo nei laiko, nei vietos išsirikiuoti, susitvarkyti, nei šarvuotiems, sunkiai pažeidžiamiems raiteliams pasireikšti. Prūsai juos užpuolė, atrodo, dienai baigiantis, tuo dar apsunkindami atsipalaidavusių lenkų dalinių pasitraukimą tamsumoje ir nežinomoj vietovėj. Žuvimas buvo užtikrintas. Anot kronikininko, žuvo lenkų kariuomenės žiedas. Tą lenkų pralaimėjimą kronikos autorius laikė Dievo bausme, kuri ištiko Boleslovą IV, nes, nesirūpindamas prūsų priverstinu atvertimu, jis pasitenkino tik jų mokama duokle: „Todėl tą, kurį tingiai snaudžiantį nepažadina atsidavimas Dievo reikalams, prikelia iš kieto miego tik sunkaus vargo smūgis“.

Negarbingai žuvus tokiai didelei ir puikiai kariuomenei ir valdovo broliui, “aimanavo visa Lenkų žemė. Tatšiau, dar daugiau dejavo Kulmo-Kalno ir Mozūrų žmonės. Persekiodami bebėgantšius lenkus, prūsai įsiveržė į tuos lenkų valdomus kraštus naikindami ir grobdami. “Tai buvo mozūrų ir lenkų bet kada išgyventi nelaimingiausi metai, nes taip negarbingai ir pražūtingai karas dar nebuvo vestas.

Boleslovo sunkus pralaimėjimas taktiniu atžvilgiu lygintinas su dviem tretšdaliais šimtmetšio vėliau įvykusiu kalavijuotšių ordino pralaimėjimo prie Šiaulių (Saule). Ten lietuviai stambią, šarvuotą kalavijuotšių kariuomenę, nuvedę į klampius miškus, visą sunaikino.

Apie prūsų kariuomenę, apie jos dydį ir apie vadovybę, neturime jokių žinių. Kronikos apie prūsus tyli. Nesuklysime, tatšiau, jei daleisime, kad prūsų jėgos turėjo būti bent tolygios, nes pajėgė pastoti lenkams kelią ir jų kariuomenę sunaikino. Tas rodytų, kad tame mūšyje dalyvavo beveik visi Prūsų kraštai, ne vien tik Pamedė, Pagudė, ar Varmė, bet ir Barta ir Natanga ir gal dar kiti. Matyti, prūsai dar nebuvo užmiršę Boleslovo III grobio žygio, įvykusio 1111 metais prieš, gal prisiminė ir savo pralaimėjimą prieš šimtą metų ant Zirgūnos krantų. Jiems tik 1166 m. atsirado proga nuplauti tų dviejų stambių pralaimėjimų dėmes ir tai vienu smūgiu. Laiku patyrę apie lenkų pasiruošimus, prūsai sugebėjo infiltruoti savus žmones į priešų eiles, ir nebuvo netikėtai užklupti, kaip tikėjosi Boleslovas Garbanius.

Politiniu atžvilgiu lenkų žlugimas 1166m. turėjo jiems sunkių pasekmių ir vidaus ir užsienių politikoje. Subraškėjo tsentrinės valdžios galia ir ta proga pasinaudodami tšekų valdovo Vladislovo sūnūs iš Garbaniaus atsiėmė 1169m.

Dėl didelio ir gėdingo pralaimėjimo kritęs dvasioje, Boleslovas negalvojo apie kerštą prūsams. Negalėjo jis imtis tokio žygio dėl krašto viduje kilusių neramumų. Nuo to nelaimingo įvykio nedaug jam beliko malonių išgyvenimų, nors jis dar gyveno keletą metų. Jis mirė susigraužęs 1173 metais. Negalima, tatšiau, būtų tvirtinti, kad santykiai su prūsais būtų visiškai nutrūkę.

(Zigmantas  Raulinaitis)

1207-1208 metų žiemą lietuviai ir jotvingiai grobia Volinijos sritis

Žygiui, galima spėti, vadovavo Lietuvos valdovas Ringaudas. Žygis buvo didelės apimties, pasiekęs Volinijos gilumą ir davęs atatinkamą atkirtį Volinijos rusinų kniaziams. Žygio metas  - 1207-1208 m. žiema. Kitais metų laikotarpiais keliai per Pripetės pelkes, net ir patšiame jos aukštupyje, buvę neįmanomi, ypatš grįžtantiems, apsunkintiems paimto gro­bio. Išeities bazė žygiui, pareikalavusiam stambių ano laiko jėgų, galėjo būti šiauriniame Narvio (Narevo) krante, jotvingių žemėje. Žygis, greitšiausia, ėjo tarp Narvio ir Supraslio aukštupių ir

toliau vandenskyra tarp Nemuno kairiųjų intakų ir Bugo de­šiniųjų, pro vėlesnį Lietuvos Kamenetsą ir seną Kobrino vietovę. Lietuvių ir jotvingių jungtinė kariuomenė, perkirtusi patį Pripetės aukštupį ir pasukusi į rytus, Turijos upės link.

­Netikėtu smūgiu paimta žymi Turijsko pilis. Žygis buvo gan saugus, nes iš dešinės, iš vakarų, saugumą laidavo galinga Bugo srovė, o iš rytų, peržengus Muchauco aukštupį, saugojo gūdūs miškai, gaubiantys Pripetės didelius ir mažus, gausius intakus.

Turijsko pilis, esanti apie 150 varstų atstume tiesia linija nuo Narvio aukštupio ir vos tik 35  varstų nuo Volinijos sostinės Vladimiro, buvo paimta netikėtu ir staigiu puolimu. Greitšiausia, buvo paimtos ir išgrobtos ir kitos mažesnės pilys platšioje apylinkėje apie Turijską. Tuo metu Voliniją valdę broliai, vienas, kunig. Aleksandras, užsidarė Vladimiro pilyje, o kitas, kunig. Vsevolodas — Tšervenėje. Jiedu ir nebandė pulti siautšiantšių krašte lietuvių ir jotvingių karių būrių.

Apgrobę ir apnaikinę sritį Bugo dešinėje, tarp Vladimiro ir Turijsko, lietuviai ir jotvingiai staiga persikėlė į Bugo kai­rįjį krantą. Galingą Vladimiro tvirtovę pulti buvo vengta, žygis buvo ne užkariavimo, bet grobio tikslu vykdomas. Be to, neti­kėtumo elementas jau buvo prarastas užpuolus Turijską.

Persikėlus į kairįjį Bugo krantą, buvo saugiau nuo galimų rusinų trukdymų iš rytų, plėšiant ir naikinant vietoves tarp Bugo ir Veprės aukštupio. Ten kraštas buvo derlingas ir tur­tingas, todėl ir grobio būta apstu. Į pilių ėmimą daugiau ne­buvo kreipta dėmesio. Apgrobus Komovo apylinkes (Komovas yra apie  80   varstų tiesia linija į vakarus nuo Turijsko), buvo staiga smogta tiesiai į pietus, į Tšervenę, esantšią už   50 –  60  varstų. Volinietšiai, be abejo, tikėjosi smūgio į artimą Uchanę. Tatšiau, lietuviai ją laikinai apėjo. Lietuvių ir jotvingių kariuomenės puolimų kryptšių kaitaliojimas, daromas netikė­tumo taktika, primena 1200 metų mūšį lietuvių puolimą išilgai Lovatės upės, Ilmenio ežero srityje. Tuo atveju, puolant Naliutšą, kryptis staiga tapo pakeista 90  laipsnių į vakarus — Svinorto link. Atrodo, kad tokie puolimo kryptšių staigūs kai­taliojimai buvo būdingi lietuvių raitelių taktikai. Greitšiausia, iš lietuvių išmokę, jos laikėsi XIII a. ir XIV a. bėgyje kry­žiuotšiai, puldinėdami Lietuvą.

Netikėtas puolimo krypties pakeitimas Tšervenės link buvo labai sėkmingas. Tšervenės pilis tik per plauką nekrito. Vse­volodas tokio puolimo visiškai nesitikėjo. Lietuvių puolimas pa­siekė Tšervenės pilies patšius vartus ... (i bišasia ou vorot Tšervenskich . . .), tatšiau, pilis atsilaikė.

Lietuviai ir jotvingiai, apsikrovę didžiuliu grobiu ir ne­persekiojami, pasuko atgal. Pakeliui jie dar užkabino Uchanės pilį, kur susidūrė su volinietšių spėta suorganizuoti stambesne užtvara. Atrodo, kad Aleksandras sugebėjo atsiųsti Uchanei pagalbą iš Vladimiro. Kronikininkas, tatšiau, nusiskundė, kad kautynėse prie Uchanės žuvo žymių volinietšių bajorų, jų tarpe bajoras Motiejus, Lubovos žentas ir Dobrogostas, išvykę į ap­saugą. Matyti, jiedu vadovavo volinietšių užtvarai prie Uchanės.

Nors Uchanė nebuvo paimta, bet jos apylinkės buvo smar­kiai apgrobtos ir „Vargas tada buvo Vladimiro žemei nuo lietuvių ir jotvingių kariavimo“, skundėsi kronikininkas.

Lietuvių ir jotvingių žygis pilnai pavyko ir baigėsi grei­tu ir saugiu pasitraukimu. Nuo Narvio aukštupio iki Tšerve­nės ir zigzago į Uchanę, lietuvių ir jotvingių kariuomenės tiesiomis linijomis atliko apie 370 varstų, žygio kelio gi būta ne­mažiau kaip 500  varstų. Tiesiai nuo Uchanės, atgal į savo bazę, galėjo būti dar apie  250 - 300 varstų kelio. Tokio masto karo žygis tais laikais trukdavo nemažiau, kaip 2 savaites. Lietuvių ir jotvingių raitelių galėjo būti apie  3,000,  beveik tipingas skai­tšius tokio masto grobio žygiui.

(Zigmantas Raulinaitis) 

1217-1221 metais  prūsai niokoja mozūrų žemes

Tuo metu, kai vysk. Kristijonas su abiem prūsų didikais lankėsi Romoje, karingas Mozūrų vaivada Kristinas  užpuolė ir apgrobė prūsų vakarines žemes.To prūsams tik ir tereikėjo. Pakilo stipri prūsų - pagonių reaktsija tiek prieš nelauktą mozūrų užpuolimą (manoma, kad Kristinas puolė iš Mozūrų kunig. Konrado valdytos Kulmo pilies), tiek prieš sėkmingą vysk. Kristijono veiklą. Prūsų ginkluoti būriai puolė sukristonintas sritis, Kulmą ir Lubavą ir ten naikino viską, kas buvo lenkų ir kristonių įkurta. Mozūrų Konradas mėgino gintis, nes jis, atrodo, buvo kartu ir vysk. Kristijono misijos globėjas. Tatšiau Mozūrų kunigaikštis pasirodė nepajėgus sulaikyti įsiutusius prūsus. Net ir pilys nesustabdė jų smarkiu puolimų. Nusiaubus Kulmo apygardą, prūsų puolimai išplito ir į artimas lenkų žemes. Kiek vėliau Gniezno arkivyskupas skundėsi pop. Honorijui III, kad prūsai braunasi į lenkų žemę iki jos „širdies“ ir ten grobia. Smarkiai nukentėjo šiaurinės lenkų žemės, tatšiau daugiausia tai Kulmo kraštas ir Mozūrai.

Tie prūsų užpuolimai buvo tipingi pasigrobimo ir naikinimo žygiai, apie kuriuos neturime smulkesnių žinių, vos tik bendro pobūdžio aprašymus ir tai labai šykštšius. Dusburgietis savo kronikoje taip liudija apie tai, kaip sekėsi Kristijonui skelbti prūsams tikrąjį tikėjimą:

"... (prūsai) Tiek mat, buvo užsispyrę savo nedorybėse, kad joki išganymo įkalbėjimai jų nuo netikėjimo klaidos negalėjo atšaukti. Vienas tatšiau buvo juose pagirtinas ir daugeriopai patartinas dalykas, kad nors patys buvo netikėliai, ir įvairius dievus garbino, taiką su kristonimis kaimynais vis dėlto laikė, nei jų gyvojo Dievo garbinti nekliudė, nei kitaip nevargino. Bet, štai, žmonių giminės priešininkas (t. y. velnias), taikos ardytojas, neilgai pakęsdamas, užsėjo raugių (svėrių). Sukėlė mat, žiauriausią persekiojimą tarp jų, kad per nedaug metų Kristui ištikimuosius iš dalies nužudę, kai kuriuos paėmę ir į amžiną vergiją nusivedę, nedaugeliui pabėgant išsigelbėjus, prūsai Kulmo žemę giliai naikindami dykuma pavertė".

Vieno iš tokių užpuolimų metu, užpuolę Kulmą ir paėmę pilį, prūsai patšiupo ir tą mozūrą Kristiną nelaisvėn. Už jį jie gavo iš mozūrų gerą išpirkimą.

To staiga kilusio karo su prūsais pasekmės buvo tos, kad 1217 metų Kovo 3 d. pop. Honorijus III patvirtino Kristijono prašymą suruošti pirmąjį kryžiaus žygį į Prūsus. Popiežius leido Prūsų vyskupui verbuoti kaimyninių kraštų (daugiausia Lenkijos ir Pamario) kryžininkus, suteikdamas žygio dalyviams nuodėmių atleidimą. Vysk. Kristijonui buvo pavesta vadovauti visai tai aktsijai. Be jo leidimo, lenkams buvo uždrausta brautis į jau apkrikštytų prūsų žemes.

Pagaliau,  1218 metų Gegužės mėn. popiežius įpareigojo Vokietijos, Bohemijos, Moravijos, Danijos, Lenkijos ir Pamario kristonis, kurie buvo pasižadėję, tatšiau nevyko į Palestiną, kad jie dalyvautų kryžiaus žygyje į Prūsus. Prie viso to, tais pat metais, Gegužės 15 d. jis uždraudė pardavinėti prūsams geležį, ginklus ir druską. O pats Kristijonas išvyko asmeniškai verbuoti savanorių į tą žygį ir darbavosi Silezijoje, Pamaryje ir Meklenburge.

Nežiūrint visų tų pasiruošimų, nėra jokių žinių, kad tas kryžiaus žygis tuoj ir įvyko. Atrodo, kad ligi 1220 m. jokio didesnio žygio į Prūsus nebūta. To priežastis tai Fridriko II vestas didelis kryžiaus karas Palestinoje, kuriame dalyvavo daugybė kryžininkų iš visos Europos: riterių, dvasininkų ir eilinių kryžininkų. Todėl tik nedaugelis iš pasilikusiųjų galėjo nukrypti į Prūsus. Atvirkštšiai, šaltiniai greitšiau nurodo prūsų pasmarkėjusius puolimus 1220-1221m.  žiemą, kai tuo pat metu pietuose lenkai turėjo reikalų su pakilusia rusų agresija. Galimas dalykas, tie prūsų puldinėjimai iššaukė popiežiaus 1221m. Balandžio mėnesio 20 d. bulę, kuria jis ragino tikintšiuosius Pamaryje ir Lenkijoje paremti prūsų misiją.

Nenurimo prūsai nei sekantšiais, 1221  metais, kai pradžioje jie smarkiai puolė Mozūrus. Prūsų įsiveržimas į mozūrų žemę tada pasiekėjų sostinę Plotską:

„Prūsai ir pamarėnai (manoma, klaidingai įrašyta, turi būti — pamedėnai) naikino ir degino Plotsko miestą ir didelė nelaimė ištiko Plotską ir Mozūrų miestus, juos barbarams užkariavus“.

Mozūrų kunigaikštis su visu savo dvaru turėjo bėgti iš sostinės į pietus.

Prūsų naikinami žygiai labai nuskurdino mozūrus. Atrodo, kad nuo kai kurių puolimų Konradas sugebėdavo atsipirkti. Tatšiau, atėjo metas, kai ir jam ėmė stigti kuo atsipirkti nuo įkyrių užpuolikų. Apie tokį atvejį užrašė Dusburgietis savo kronikoje, skirsnyje pavadintame „Apie dovanas prūsų žiaurumui numalšinti duotas“:

"Prieš tai, kai minėtoji Lenkijos žemė (t. y., Mozūrai) taip giliai buvo išgriauta, tas pat kunigaikštis (Konradas) tiek jų priverstas ir prispaustas buvo, kad kiek kartų minėtieji prūsai savo pasiuntinius atsiųsdavo pas jį arklių ir geros spalvos rūbų, nedrįsdavo kaip nors atsisakyti. Bet kai nebeturėjo iš ko patenkinti juos, sušaukė į savo puotą didikus su kitais ir jų žmonas, ir kol sėdėjo linksmi valgydami ir gerdami, liepė slapta jų rūbus ir arklius minėtiesiems netikėlių pasiuntiniams pristatyti. Tatšiau, nei tat nieko nepadėjo, nei negalėjo jų siautimo numalšinti, kad negriautų minėtos žemės, kaip ankstšiau yra nupasakota".

(Zigmantas Raulinaitis)

1259 metų pavasarį (Balandžio - Gegužės mėn.) lietuviai puola Toluvos apylinkes

Jei Livonijos viduje ir buvo ramu, tai taikingos paliaubos su lietuviais buvo labai trumpos. Vasarai vos teprasidėjus lietuviai ir vėl suruošė žygį į žemes už Dauguvos.

„Lietuviai gi su vokietšiais padaryta taika nesirūpindami, priėję Dauguvos upę ties Kuoknese ir iššaukę iš pilies vyrus, sviedė į Dauguvą ietį, tuo būdu atšaukdami vokietšiams taiką ir draugystę“.

Tada, stambi lietuvių kariuomenė, nekreipdama į nieką dėmesio, persikėlė per Dauguvą ir nužygiavo į Toluvą, kur ėmė plėšti latvių kaimus. Grobimas ir naikinimas ėjo iki Trikatos srities. Atrodo, kad Trikatoje latviai buvo suruošę pasipriešinimą, tatšiau nesėkmingą. Lietuvių nelaisvėn pateko latvių vadas Tolivaldis su sūnumi Varibuliu.

Atmušę latvių pasipriešinimą, lietuvių raiteliai skubiai persikėlė į Gaujos šiaurinį krantą ir nužygiavo iki Jumeros, kur netikėtai užklupo latvius kaimuose, dar nesuspėjusius išsislapstyti.

Paėmę dideli grobį, nelaukdami kol latviai suorganizuos pasipriešinimą, lietuviai netrukdomi greit pasuko atgal. Latviai tuo tarpu nesėdėjo rankas  susidėję. Išvengęs lietuvių nelaisvės, vienas

iš Tolivaldžio sūnų, vardu Ramekis, „matydamas, kad belaisviu vedamas jo tėvas ir brolis“, ėmė skubiai telkti vyrus prieš plėšiantšius lietuvius. Jam į pagalbą iš Vendeno pilies atskubėjo komtūras Bertoldas su kalavijuotšių būriu. Taip greitomis surankiota kariuomenė nusekė paskui besitraukiantšią lietuvių vilkstinę. Tatšiau, persekiotojų jėgos nebuvo pakankamai stiprios, o be to, „Ramekis pabijojo savo tėvo nužudymo, jei lietuvius užpultų iš užpakalio, todėl apvedė juos kitu keliu“. Latviai buvo pasiryžę suruošti lietuviams pasalas jų grįžimo kelyje. Ramekio vylius tatšiau nepasisekė. Lietuviai suprato persekiotojų manevrą ir todėl pasuko trumpiausiu keliu.

Persikėlę per Dauguvą, jie jau buvo saugus nuo pasalose sustojusių latvių ir vokietšių.

Skubotu lietuvių pasitraukimo žygiu, besiartinant vilkstinei prie lietuvių žemės, pasinaudojo belaisviai: „pabėgo nuo jų Tolivaldis ir dešimt dienų duonos nevalgęs, tatšiau linksmas, grįžo į savo tėvynę“. Ar jo sūnui Varibuliui irgi pasisekė pa­bėgti iš nelaisvės, kronikininkas neužrašė.

(Zigmantas Raulinaitis)

1263 metais, Gruodžio mėnesio pabaigoje įvyksta Lubavos mūšis

Praėjo labai nedaug laiko nuo Herkaus Manto sužeidimo kautynėse prie Karaliautšiaus 1263 m. vasaros pabaigoje, kai narsusis notangų vadas, vos tik pagydes savo žaizdą, vėl pakilo į žygį prieš kryžiuotšius. Mantas planavo tolimą žygį į vokietšių kolonistų, iš dalies — lenkų ir mozūrų tankiai apgyventą Kulmo kraštą. Tuo žygiu jis tikėjosi ne vien tik daug grobio prisiplėšti; Kulmo kraštas buvo virtęs stipria kryžiuotšių ekonomine ir karine baze, todėl smūgis į tokią jautrią Ordinui vietą turėjo būti ypatingai skaudus.

Herkaus Manto žygis. Pagal turimus šaltinius, žygis buvo atliktas 1263 m., tikriausiai Gruodžio mėn. pabaigoje, kai žygio keliai jau būna šaltšio išgrįsti. Iš Notangos žygiuoti į Kulmo kraštą teko ne mažiau kaip 150   varstų, naudojantis nedideliais ir nežymiais miškų keliais ar medžiotojų takais. Tankūs senieji miškai pridengė raitos kariuomenės vorą. Taip iš anksto nepastebėtas Herkus Mantas su notangų kariuomene įsiveržė į Kulmo kraštą.

Keliai, kuriais Mantas vedė savo raitelius, yra žinomi iš ankstesnių žygių. Jis žygiavo per pietines Bartos apygardas, šiauriniais Galindos miškais, pro Sasną ir Lubavą. Įsiveržti į Kulmą notangai galėjo per Drevantos aukštupį, apeidami sudegintą Vartenbergą, ir eiti Redino pilies link, „kur buvo įeiga į Kulmo žeme, arba pereiti Drevantą brasta ties Štraisbergu.

Vienu ar kitu keliu „Herkus Mantas su galinga kariuomene įžengė į Kulmo žeme ir su savim išsivarė daug žmonių, prisiplėšė nesuskaitomą gausybe įvairaus turto ir išsigabeno, sudegino visus pastatus, esantšius už įtvirtinimų, ir tą visą žemę nudažė kristonių krauju.
Reikia pasakyti, kad ta „galinga kariuomenė galėjo būti kiek didesnė negu   1000   vyrų. Dauguma jų buvo iš Notangos, su vienu kitu būriu iš Varmės ir Bartos. Kronikininkas nenurodė, kurios Kulmo apygardos buvo prūsų apiplėštos. Jis pabrėžė, kad buvo plėšiamos ir deginamos tik gyvenvietės, pilys apeitos ir nepultos. Jerošinas patvirtino, kad „tik tvirtovės su vargu išliko.
Apsikrovusi gausiu grobiu, daugeliu imtinių vedina, Manto kariuomenė lėtai išžygiavo atgal. Jai teko žygiuoti pro sudegintą Lubavos pilį, skersai Lubavos apygardą šiaurės rytų kryptimi, trumpiausiais keliais į Prūsų žemės gilumą Notangos link.

Naujai perėmusio Prūsų krašto magistro pareigas Helmericho tuo metu Kulme nebuvo. Žinios apie Manto raitelių įsiveržimą į Kulmo kraštą „pasiekė jo ausį. Vadinasi, jam buvo pranešta per pasiuntinius apie užpuolimą, nes jis tuo metu buvo kur nors toliau. Magistras galėjo buvoti Elbinge ar Kristburge, vienoje iš didžiausių vakarinių sritšių pilių. Gavęs pavojaus žinią, magistras tuojau ėmė telkti kariuomenę: „sušaukė visas savo karines jėgas. Kokios buvo tos magistro karinės jėgos? Jei Helmerichas tuo metu buvojo Kristburge, tai jis galėjo sušaukti didesnių pilių — Elbingo, Marienverderio, Kristburgo ir keletos mažesniųjų pilių Pamedėje ir Pagudėje — kryžiuotšių įgulas. Tatšiau jis negalėjo palikti tų pilių visiškai nesaugomų, nes prūsų sukilėlių būriai pasirodydavo ir tose apygardose. Tuo meru kryžiuotšiai neturėjo kiek žymesnės paramos nei iš krikštytų prūsų. Pagal Jerošiną, Helmerichas surinko visas jam pavaldžias jėgas /"di im benant was."/, vadinasi, vyskupų ir jų lėnininkų kariai nebuvo pašaukti, nes tam neliko laiko. Magistrui nieko nebeliko, kaip paimti į skubų žygį visą ordino vadovybę, visus aukštuosius pareigūnus su maršalu priešakyje, su ginklanešiais ir tarnais, kad greitomis, kaip nors surinkus pakankamai stiprų šarvuotų riterių būrį. Tatšiau ir toks būrys negalėjo būti didelis, gal  40—50  riterių, kuriuos rėmė apie  400— 500  ginklanešių, palydovų, lengvųjų raitelių. Toliau matysime, kad kronikininko pranešimas su tuo sutiko.

Kol Helmerichas sutelkė jėgas /tikriausiai Kristburge/, pasiruošė žygiui ir išžygiavo, Manto kariuomenė spėjo apiplėšti Kulmo apygardas. Tiems prūsų veiksmams reikia skirti apie  7—10 dienų. Tatšiau skubiai žygiuodamas Helmerichas pasivijo grobį ir imtinius, lėtai besivarantšias per Lubavos kraštą Manto raitelių voras.

Toliau Kronikoje seka palyginti trumpas mūšio aprašymas. Iš jo galima susidaryti gan suprantamą vaizdą apie tai, kaip tas įdomus mūšis vyko. Mūšis taktiniu požiūriu yra įdomus, nes tšia turime retą pavyzdį, kaip sumanus karo vadas laimi mūšį prieš techniškai pranašesnį priešą. Lengvai ginkluoti raiteliai sumuša sunkiai šarvuotus, pasinaudodami tinkama taktika.

Lubavos mūšio eigą galima geriau sekti suskaidžius ją atskirais tarpsniais.

Pirmasis tarpsnis — kariuomenių susidūrimas. Išžygiuodamas iš Kulmo krašto, Herkus Mantas išsiuntinėjo žvalgus, nes jam rūpėjo apsidrausti nuo netikėto kryžiuotšių užpuolimo. Atsitraukimo keliai ėjo Lubavos apygarda, pro Lubavos pilį, kurią prieš gerą pusmetį buvo sudeginęs Skomantas. Tuo metu žvalgai pranešė Mantui apie skubiai atsivejantšią kryžiuotšių kariuomenę. Reikia manyti, kad Mantas buvo painformuotas apie priešų skaitšių ir apie stiprų šarvuotų riterių būrį.

Gavęs tas žinias, Mantas sustabdė savo kariuomenės žygį miškingoje vietovėje /Ihaine — pagal Jerošiną/. Notangai skubiai kirto medžius ir paruošė užtvaras. Anot Dusburgietšio, apsitvėrė medžių užtvaromis, sąvartomis ir vartšiomis. Varomi imtiniai, raguotšiai ir kitas grobis buvo pasiųstas į miškų gilumą ir paslėptas tankmėse.

Atsitrenkusi į notangų greitomis suverstas medžių užtvaras, kryžiuotšių kariuomenė sustojo ir persirikiavo iš žygio voros į kautynių rikiuotę. Jerošinas paaiškina, kad puolimui buvo išsirikiuota j kylį. Tai gerai pažįstama, tipiška šarvuotų raitelių puolimo rikiuotė, kurios smaigalys buvo atkreiptas į priešą; šonai ir užnugaris būna pridengti lengvai ginkluotų raitelių.

Antrasis tarpsnis. Kautynės prie medžių užtvarų — vartšių. Išsirikiavusią puolimui kryžiuotšių kariuomenę Dusburgietis be jokios įžangos siuntšia tiesiai į mūšį: „Surikiavęs savo kariuomenę kovai, /magistras/ juos /prūsus/ narsiai užpuolė". Šiek tiek vaizdžiau rašė Jerošinas:

Ilgiau nebuvo delsiama;
Skubiai, bet apgalvotai
Magistras pasiuntė savo kylį- Ispitzel
Į kovą pagal tvarką.
Tuo pat metu jis ragino
Labai draugiškai savuosius,
Kad jie kautųsi narsiai.

Persirikiavusi puolimui kryžiaivių kariuomenė, Ordino vėliavos vedama, magistrui Helmerichui davus ženklą pajudėjo prūsų sukirstų vartšių link. Medžių užtvarų pridengti, prūsai pasitiko riterių kylį apšaudydami strėlėmis ir svaidomomis ietimis. Dusburgietšio Kronikoje įrašyta: „Prūsai gi, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių drąsiai pasipriešino.

Herkus Mantas buvo numatęs sulaikyti riterių kylio smūgį prie vartšių, priversti juos ieškoti praeinamų vietų užtvarose ir tokiu būdu suardyti jų puolimo rikiuotę. Ginti vartšias Mantas buvo paskyręs tik dalį savo kariuomenės. Kita, stambesnė dalis, liko pasiruošusi sutelkta pulti. Ji buvo miško pridengta ir kryžiaivių nepastebėta.

Kautynės prie vartšių baigėsi smarkiai pasipriešinusių prūsų pasitraukimu, anot Kronikos, pabėgimu: „tatšiau galop /prūsai/ leidosi bėgti. Jerošinas papildė: „Galop jie pasisuko iš girios Ihainel bėgti. Manydami, kad mūšis jau laimėtas, riteriai ir visa jų kariuomenė karštai metėsi persekioti notangus. Kautynėse prie vartšių kryžiuotšių kylinė rikiuotė buvo pairusi, tatšiau kai vartšių gynėjai pradėjo bėgti, tai ir užpakalinės kryžiuotšių eilės suskilo ir pasklido uoliai besivydamos bėgantšius. Tą kryžiuotšių eilių pairimą pripažino ir Dusburgietis: „kristonys juos / notangus/ besivydami išsisklaidė... Jam pritardamas rašė ir Jerošinas:

Pavojuje beskubant
Kristonių kariuomenė išsiblaškė
Šen ir ten po lauką.

Lyg ir norėdamas pateisinti neprotingą savųjų taktiką, kronikininkas pridūrė: „bėgantšiųjų prūsų buvo labai daug nukauta. Kai visa kryžiuotšių kariuomenė, įsitikinusi savo pergale, buvo įsitraukusi į bėgantšiųjų persekiojimą, prie vartšių pasiliko magistras Helmerichas su Ordino vėliava ir vėliavos riterių sargyba. To kritiško momento Herkus Mantas tik ir laukė.

Tretšiasis tarpsnis — prūsų priešpuolis. Iškelta Ordino vėliava mūšio lauke rodė vyriausiojo vado vietą, kuris tuo metu vadovavo pergalingam mūšiui. Be magistro, maršalo ir keleto aukštųjų Ordino pareigūnų, prie vėliavos buvo susitelkęs tik nedidelis karių būrelis: <...> „prūsai, kai pamatė prie vėliavos tiek nedaug vyrų, susitelkę grįžo prie užtvarų ir iš naujo pradėjo kovą.

Panašiai tą momentą aprašė ir Jerošinas, kuris pabrėžė, kad prūsai „ėmė skubiai vėl telktis prie vartšių, kur jie pradėjo iš naujo smarkiai kautis.

Žinoma, tai nebuvo pirmojo skaidinio grįžtantys į mūšio lauką vyrai, kurie traukėsi nusiviliodami paskui save persekiotojus. Tai buvo iš miško priedangos staiga puolantšios sutelktos pagrindinės Manto jėgos. Aplink Ordino vėliavą, prie užtvarų, pagal abu kronikininkus, kilo naujos smarkios kautynės, tik šiuokart puolė prūsai — notangai. Kautynės buvo atkaklios ir truko ilgai:

„Galop, leidžiant Viešpatšiui, kurio sprendimai yra nesuprantami, toje kovoje krito magistras Helmerichas, Ordino maršalas Dietrichas ir kartu su jais 40 riterių kryžiuotšių, o taip pat prūsai išžudė ir visą kristonių kariuomenę.
Puolantšių prūsų smūgis taikė tiesiai į Ordino vėliavą, kurios palydą — sargybą, tradiciškai apie tuziną riterių ir Ordino vadus, notangai netruko sudoroti, nes stovintys vietoje, nors ir gerai šarvuoti riteriai, nėra veiksmingi, o pažeidžiami judrių ir gausesnių lengvai ginkluotų raitelių.

Kritus Ordino vėliavai, grįžtantieji iš persekiojimo kryžiaiviai, pavieniui ar būriais, neturėjo jokios vilties prasimušti pro gausesnius ir sutelktus Manto raitelius. Visa  500   karių kryžiaivių kariuomenė žuvo notangų iškirsta. Herkaus Manto pergalė Lubavoje buvo didelė. Ji išties didelė, nes buvo sunaikinta visa mūšyje dalyvavusi priešų kariuomenė, Ordinas neteko savo vyriausiųjų vadų. Ji buVo svarbi pavartotos taktikos požiūriu. Tai bene gražiausias Manto laimėjimas visoje prūsų sukilimo istorijoje.

Dusburgietis tą notangų pergalę ypatingai apgailestavo, laikydamas ją skaudesnių smūgiu Ordinui net už Žemaitšių pergalę ties Durbe, Kurše, 1260 metais: „Dievo tautai buvo smogtas toks didelis smūgis, kad, manoma, didesnis kaip tas, kuris ankstšiau buvo patirtas Kurše. Kronikininkas tšia pat paaiškina, kodėl Lubavos mūšio pralaimėjimas buvo sunkesnis Ordinui net už Durbės mūšio pralaimėjimą, kur žuvo daug daugiau Ordino riterių — net 150. Jis rašė: “<...> tarsi visi išrinktieji ir rinktiniai vyrai, kurių išmintimi ir stropumu Prūsų žemė valdoma ir karas vedamas buvo, išžudyti liko.
Dusburgietį dar kiek papildo Jerošinas:

Tie, kurie išmintingai nutardavo
Ir narsiai kovodami
Išsaugojo prūsų žemę,
Ir ją gindami globojo,
Jie visi pražuvo,
Krito mirdami,

Lubavos mūšio pergalė buvo didesnė ir už Pokarvių mūšio laimėjimą 1261 m. Sausio mėnesį. Tada prūsams vadovavo irgi Mantas. Pakarviuose žuvo keliolika ordino riterių ir keletas kryžininkų riterių. Nežiūrint visko, Lubavos pergalė liko beveik be aido. Mindaugo žuvimas ir tuoj po to kilę Lietuvoje neramumai bei smarkios vidaus kovos sutrukdė žymesnę lietuvių paramą sukilusiems prūsams.

(Zigmantas Raulinaitis)

1270 metų vasarą livonietšiai patiria dar vieną skaudų pralaimėjimą

Žuvus magistrui Otto mūšyje ant Baltijos ledo, riteriai iš­sirinko magistro pareigoms laikinai eiti žymesnį riterį Andrių, matyt, ėjusį kokias aukštesnes pareigas Ordine:

Tada brolis Anders Buvo brolių tarybos Greitai paskirtas Eiti valdžios pareigas Ir rūpintis priežiūra, Kol bus atsiųstas kitas Tam kraštui magistras.

Traidenio pavykusio žiemos žygio ir pergalės paskatinti, lietuviai ir vėl nužygiavo į Livoniją. Lietuvių raitelių pulkas, nežinomo vado vedamas, tų metų vasarą užpuolė kažkurią Li­vonijos apygardą:

Kol taip viskas dėjosi, Buvo pastebėti lietuviai, Siautšiantys po kraštą.

Apie įsiveržėlius buvo skubiai pranešta laikinajam magist­rui Andriui, kuris greitomis surinko nedidelį riterių ir palydovų būrį, ir:

Kai jam /Andriui/ apie tai pranešė, Jis drąsiai ten nuskubėjo Kuo greitšiausiai prieš pagonis. Jo kariuomenė buvo tikrai maža, Bet ją vedė tvirtas pasiryžimas.

Mag. Andrius skubiai vedė savo riterius į lietuvių užpultą apylinkę. Žygio kelio šarvuotiems raiteliams būta ilgo. Greitai ir be poilsio jodami kryžiuotšiai gerokai pavargo:

Iš nuovargio brolių kariuomenė
Buvo pasirengusi
Ramiai pailsėti,
Ir visi išsitiesė poilsio.

Kryžiuotšių nelaimei, lietuvių žvalgai buvo labai atidūs ir akylus. Jie pastebėjo skubiai atžygiuojantšius jų raitelius ir sekė juos. Jie matė, kai žirgams pailsus kryžiuotšiai sustojo miške poilsio. Ar dėl didelio nuovargio, ar jausdamiesi savame krašte saugūs, kryžiuotšių sargybiniai tikriausiai užmigo kartu su vi­sais. Lietuvių žvalgai nedelsdami tuoj pranešė savo vadui, kas dėjosi kryžiuotšių stovykloje:

Apie tai pagonys greitai sužinojo. Ir tuojaus į brolius Jie nuskubėjo.

Nusivylęs kronikininkas smulkiau net nepasakoja, kas to­liau įvyko. Tyliai prisiartinę lietuviai užpuolė miegantšius kry­žiuotšius ir be jokio vargo juos visus išmušė. Anot Kronikos autoriaus, lietuvių netikėtas atsiradimas kryžiuotšių stovykloje:

Nepradžiugino brolių kariuomenės.
Ką turėtšiau daugiau apie tai pasakyti?
Brolis Andrės buvo nukautas,
O be jo, dar dvidešimt brolių /riterių/.
Deja, jie mirė per anksti.
Ir vėl kilo liūdesys ir aimanos iš naujo:
Per visą Livoniją,
Kai apie tą pralaimėjimą buvo sužinota.

Nepraėjus nei pusmetšiui po didžiojo pralaimėjimo ant Bal­tijos ledo, Livonija buvo sukrėsta kito skaudaus smūgio. Ta­tšiau iš anksto žinodamas tolesnių įvykių eigą ir Romos bei Vakarų Europos būsimą paramą Ordinui, kronikininkas, užbaigdamas laikinojo magistro Andriaus nevykusio žygio aprašymą, tšia pat ramindamas skaitytoją ar klausytojus eiliavo:

Vėliau, tatšiau, kraštas buvo paguostas,
Ir apie tai aš jums dar daug papasakosiu.

(Zigmantas Raulinaitis)

1272 metų ankstyvą pavasarį Traidenis atsiima Drogitšiną

Lietuvos valdovas nepasitenkino vien žodžiais užstojęs jotvingius. Norėdamas sustabdyti volinietšių ir galimus lenkų puldinėjimus į Jotvą, dar tų patšių 1272 metų ankstyvą pavasarį Traidenis ėmėsi veiksmų.

Drogitšinas prie Bugo buvo viena iš patogiausių bazių volinietšiams, o taip pat ir lenkų žygiams į jotvingių žeme. Tuo metu Drogitšinas buvo Levo Danilevitšiaus valdžioje. Ipatijaus metraštis tuoj po žinių apie Traidenio kariautą su Volodimiru „mažąjį karą praneša apie staigų posūkį Traidenio santykiuose su Levu:

„Užmiršdamas draugiškus santykius su Levu, /Traidenis/ įsakė Gardino vyrams užimti Drogitšiną. Su jais buvo ir Tridas /Drogitšino gyventojas/, kuris žinojo, kaip tą miestą buvo galima paimti. Jis įžengė /į miestą/ naktšia ir taip Velykų sekmadienį jie paėmė jį ir visus, kurie jame buvo, lygiai jaunus kaip ir senus išžudė.            (Zigmantas Raulinaitis)

1275 metų žiemą Naugarduko pilėnų vadovaujamų Traidenio brolio Sirputšio pastangomis sustabdomas Aukso Ordos plataus mąsto žygis prieš Lietuvą

1275 metų žiemą (vėliausiai Sausio-Vasario mėn.) Ryšium su kun. Traidenio žygiu prie Bugo ir Drohitšino užėmimu, Levas Danilovitšius paprašo platburnių (totorių) pagalbos kovoje prieš Lietuvą. Žygyje dalyvavo chano Mengu Timuro kariuomenė vadovaujama Jagurtšino, taip pat Uždneprės kunigaikštšiai-Briansko kunigaikštis Romanas ir jo sūnus Olegas, Smolensko kun. Glebas ir daug kitų, nes visi tie kunigaikštšiai buvo totorių valioje. Į antpuolį taip pat ėjo Halitšo kun. Levas Danilovitšius, Lucko-Mstislavas ir Vladimiras, o su jais-Pinsko ir Turovo kunigaikštšiai. Pietvakarių Rusios pajėgos prisijungė prie totorių ties Slucku, ir visi patraukė Naugarduko link. Nepriėję Servetšo upės, pulkai sustojo nakvynės.

Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto kariuomenės žygiavo toliau. Dar prieš aušrą jos perėjo Servetšą, o auštant išrikiavo pulkus. Dešiniąjame sparne ėjo totoriai, nuo jų į kairę- Levo jėgos, toliau- Vladimiro.

Totoriai stengdamiesi apsisaugoti nuo galimo lietuvių puolimo (nes už kalvos tarsi pastebėjo priešo kariuomenę- garą, kylantį nuo jos žirgų), atsiuntė pas Levą ir Vladimirą pasiuntinius su prašymu pasiųsti savo žmones su totoriais išaiškinti, ar nėra netoliese priešo. Pasirodė, kad, spaudžiant šaltšiui, garas kilo iš kalno šaltinių. Kariuomenės priėjo Naugarduką ir jį apsupo. Mstislavas tuo metu dar nebuvo spėjęs ateiti, nes „ėjo [...] nuo Kopylio, kariaudamas po Polesę“. Tai rodo, jog kažkur tšia prasidėjo Lietuvos valdos. Nebuvo dar spėję atvykti prie Naugarduko ir Uždneprės kunigaikštšiai Romanas ir Glebas. Priekyje su totoriais buvo tik Olegas, Briansko kunigaikštšio Romano sūnaus, pajėgos. Levas paslaptšia nuo savo brolių Mstislavo ir Vladimiro drauge su totoriais įsiveržė į Naugarduko papilį, tatšiau patšios pilies paimti neįstengė. Kitą dieną su didelėmis pajėgomis atžygiavo Romanas ir Glebas. Mstislavas, Vladimiras, Briansko kunigaikštis Romanas, Smolensko kunigaikštis Glebas ir daug kitų kunigaikštšių tūžo ant Halitšo kunigaikštšio Levo, kad jis „pats su Totoriais paėmė miestą“, nes ketino drauge, paėmę Naugarduką, eiti „į Lietuvos žemę“. Širsdami už tokį elgesį, nuo Naugarduko puolėjai grįžo atgalios.  (Volynės sąvadas)

Naugarduko pilis visgi nebuvo paimta. Jos gynybai greitšiausiai vadovavo Traidenio brolis Sirputis. Kilusi nesantaika tarp kunigaikštšių, o gal ir tvirta gynyba privertė totorius ir jų sąjungininkus grįžti iš žygio „nieko nepasiekus“.

Tad platšiai sumanytas Lietuvos puolimas, organizuotas Aukso Ordos chano Mengu Timuro, buvo atremtas prie Naugarduko, nors, matyt, per jį Traidenis prarado neseniai užimtą Drohitšiną.

( R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą)

1278-1279 metų žiemą įvyksta rusų ir totorių (vadovaujamų Mamšėjaus) nesėkmingas žygis

„1278-1279 metų žiemą (vėliausiai 1279 pradžioje)  atsiuntė Nogajus  savo pasiuntinius Tegitšagą, Kutlubugą ir Ešimutą su raštais pas Levą ir Msitsląvą ir vladimirą, taip sakydamas: visuomet man skundžiatės, Lietuva, o dabar daviau jums kariuomenę ir vaivadą Mamšėjų [...] eisite su juo prieš savo priešus [...].

Taip ėjo Rusų kunigaikštšiai prieš Lietuvą: Mstislavas, Vladimiras, o Levas nėjo, bet pasiuntė sūnų Jurijų, ir taip visi ėjo prie Naugarduko, atėjus jiems prie Bresto, pasiekė juos žinia, kad Totoriai jau [...] prie Naugarduko, kunigaikštšiai pradėjo galvoti; Mstislavas, Vladimiras, Jurijus taip kalbėjo: jei eisim prie Naugarduko, o ten Totoriai jau viską nuniokojo, eikime kur nenuniokota, ir, taip sugalvoję, ėjo prie Gardino“. Tatšiau Mstislavo ir Jurijaus bajorų susidūrimas su prūsais buvusiais Gardino įguloje nepavyksta. Halitšo-Volynės pajėgoms pavyko tik išvaduoti patekusius į nelaisvę savo karius, bet Gardino pilies jie nepaėmė.

Metraštyje nėra nė žodžio apie Naugarduko puolimo baigtį, į kurį šį kartą buvo nukreiptas pagrindinis smūgis. Matyt, totoriai taip pat nieko, be grobio, nelaimėjo. Mamšėjaus vadovaujamų Nogajaus Ordos totorių antpuolis buvo atremtas. Tais patšiais metais buvo atremtas ir antpuolis iš kryžiuotšių pus- 1279 Vasario- Kovo mėnesiais  Aizkrauklės mūšis.

( R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą)

Kunigaikštšio Sirputšio žygis į Lenkiją 1280 metais

„6786 /1278 m./. Kai Traidenis dar vis valdė Lietuvos žemę, jis pasiuntė didelę kariuomenę prieš lenkus, vedamą jo brolio Sirputšio.“

Taip apie lietuvių žygį į Lenkiją praneša rusų Ipatijaus met­raštis. Dėl žygio datos, 1278 m., tikrumo yra abejojama. Lenkų istorikas H.Paškevitšius siūlo žygio datą nukelti į 1280 metus. Mat tada to didelio žygio tikslas, manoma, būtų aiškesnis. Lie­tuvos valdovas vargu ar organizuotų didelį žygį vien tik grobio tikslu, netgi skirtų savo brolį vyriausiuoju žygio vadu. Paške­vitšius mano, kad 1280    m. Traidenis rėmė Volinijos kniaziaus Levo /to paties, kuris nužudė Vaišvilką/ pretenzijas į Krokuvos

valdymą. Todėl jis    1280 m. ir puolė Levo konkurentus Lenki­joje. Iš to paties Ipatijaus metraštšio sužinome, kad:  1280 m. 767887, „Po didžio kunigaikštšio Boleslovo mirties nebuvo kas valdo lenkų žemėje t.y. Mažojoje Lenkijoje su sostine Kroku­va/, nes jis neturėjo sūnaus. Levas norėjo tos žemės sau, bet /lenkų/ bajorai buvo stiprūs ir nedavė jam tos žemės <...>. Tada Levas užsigeidė užsikariauti dalį lenkų žemės būtent — pasie­nio miestus <...>." (Apie tą karą žr. toliau).

Tatšiau Sirputšio žygio atveju rusų metraštis laikosi    1278   m. datos; ir toliau jame įrašyta:

„Tuo pat metu ten buvo ir jotvingiai; tris dienas teriojo Liublino apygardą ir paėmė daugybe, be skaitšiaus, imtinių, ir grįžo namo su didele garbe“.

Tuo laiku kunigaikštis Sirputis valdė Naugarduką, kartu — ir visą pietinę užnemuninę Lietuvą su vadinamąja Juodąja Ru­sia. Jo valdžios tikriausiai klausė ir jotvingiai, todėl jie ir da­lyvavo tame Lenkijos užpuolime. Tas Sirputšio didesnis žygis buvo nukreiptas į pietvakarius, kai ankstesni keli puolimai bu­vo nukreipti daugiau į šiaurės vakarus.

Nesutikę pasipriešinimo, lietuvių raiteliai ir jotvingiai grį­žo į savus kraštus „su didele garbe“. Rusų metraštininkas ne­dejavo dėl lenkus ištikusios nelaimės.

(Zigmantas Raulinaitis)

Lietuvių žygis Livonijon 1288-1289 metų žiemą

Lietuvių žygio į Livoniją aprašymą reikia skelti į lietuvių kariuomenės veiksmus Livonijoje ir lygiagretšiai vykusius Livonijos kariuomenės veiksmus Žiemgaloje. Apie pastaruosius „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“ pasakojama platšiai ir detaliai, nesigailint eilutšių. Deja, lietuvių kariuomenės veiksmai iš kronikininko susilaukia tik bendrybių.

Lietuvos didysis kunigaikštis Butigeidis, be abejo, gerai žinojo, kas dėjosi Žiemgaloje 1288 m. rudenį ir žiemą. Žiemgaliai tikriausiai siuntinėjo pranešimus — žinias apie Ordino kariuomenės veiklą; jie siuntinėjo ir pasiuntinius, prašydami lietuvių pagalbos. Lietuvos valdovas susirūpino ir gana greitai pasiruošė gelbėti kaimynus žiemgalius. Jis sušaukė kariuomenę Žemaitšiuose. Reikia manyti, kad gausiai kariuomenei vadovavo jo brolis kunigaikštis Butvydas, kuris jam padėjo valdyti.

Sutelkta didelė lietuvių kariuomenė įžygiavo į Žiemgala kaip tik tada, kai magistras Kūne, sugrįžęs iš tos patšios Žiemgalos į Rygą, paleido savo sušauktą kariuomenę. Spėjama, kad lietuvių žygis buvo surengtas 1288-1289m., žiemai baigiantis.

Per labai trumpą laiką
žinia pasiekė Lietuvą,
kad magistras buvo Žiemgaloje,
kaip aš jau pasakojau,
ir Heiligenbergo pilį gerai aprūpino maistu.
Ta žinia įsiutino jų širdis.
Vienbalsiu nutarimu
buvo greitai sušaukta
žemaitšių krašte kariuomenė.
Jie ir lietuviais yra vadinami.
Jiems rūpėjo prisigrobti,
Ir jie taikėsi Žiemgalon.

Atžygiavusi gausi lietuvių kariuomenė žiemgalių buvo sutikta su pakilusiu ūpu ir noru atsilyginti Ordinui. Žiemgaliai būriais prisidėjo prie atvykusios kariuomenės, pasirengę kartu eiti į grobio žygį, į šiaurinę Livoniją:

Jie džiaugėsi atvykusiais.
Nedelsdami nė kiek,
kai tik lietuviai atvyko,
jie priėmė žiemgalius,
kurie tik žygiuoti norėjo.
Visi jų kariai prisijungė
prie lietuvių būrių;
tą jie darė labai noriai. 

Pasiruošusi naikinti ir grobti, didelė lietuvių ir prisijungusių žiemgalių kariuomenė pasuko Dauguvos link. Nesutikusi jokio pasipriešinimo, kariuomenė persikėlė per Dauguvą ir įsiveržė į Aizkrauklės pilies apygardą — Rygos arkivyskupo žemes:

Kai kariuomenė pasiruošė,
išjojo ji į Livoniją.
Daug drąsių pagonių
prasiveržė jėga per Dauguvą.
Jų kariuomenė buvo didelė ir galinga.
Arkivyskupui buvo apmaudu,
kai jie pasuko į jo žemes,
kur grobė ir degino.

Nebe pirmą kartą lietuviai niokojo Rygos arkivyskupo žemes. Iš 1284 į1285   metų žiemą kunigaikštšio Karijoto vedama lietuvių kariuomenė apgrobė Aizkrauklės apygardą — jo valdas. Šį kartą žygis baigėsi sėkmingai, o aname žygyje žuvo jų vadas.

Gavęs žinią apie priešų įsiveržimą už Dauguvos, magistras Kūne buvo pasiryžęs pulti lietuvius, net ir jo patarėjai ragino: „Niekada neleisti priešams grįžti nesusikovus“. Tatšiau, kai paaiškėjo lietuvių kariuomenės gausumas, magistras neteko bet kokios vilties juos nugalėti.

(Zigmantas Raulinaitis)

1325-1326 metais  kun. Gediminas žygiuoja į Kijevą tuo metu esantį totorių valdžioje

Žygyje kunigaikštis Gediminas su savo pajėgomis paima Ovrutšą, Žitomirą. Prie Irpenės upės šalia Belgorodo įvyksta mūšis, kuriame sumuštas Kijevo kunigaikštis Stanislovas pabėga į Brianską. Lietuvos kariuomenė užima Belgorodą, o po mėnesio apgulimo- Kijevą. Jai pasiduoda ir Kijevo priemiestšiai: Vyšgorodas, Tšerkasai, Kanevas, Putivlis, Slepovrodas bei Perejeslavlis. Užimtuose miestuose vietininku pasodinęs Mindaugo sūnų Algimantą, Gediminas grįžta į Lietuvą.

Šis žygis buvo reikšmingas įvykis Rytų  Europoje. Nepaisant totorių jungo, Kijevas tebebuvo svarbus ekonominis, politinis Rytų Europos tsentras, žymus tarptautinės prekybos mazgas. Per Kijevą iš Tsentrinės Europos (per Brno, Krokuvą, Vladimirą, Lutską) būdavo pasiekiami keliai, einą iš Tsentrinės Azijos į Juodosios jūros pakrantę bei Krymą, kur buvo Venetsijos, Genujos prekybinės kolonijos. Iki XIV a. vidurio į Kryžiuotšių ordino valstybę, o per ją ir į Vakarų Europą, į tolimąją Flandriją Rytų prekės keliavo per Vladimirą. Iš Krymo Vladimirą jos pasiekdavo per Kijevą. Kijevo patekimas Lietuvos valdžion galėjo neigiamai atsiliepti netgi Kryžiuotšių valstybei. Kijevo atėmimas taip pat susiaurino Ordos valdžią Rytų Europoje.

( R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą)

1344 pab. ar 1345 metų pradžia- lietuviai niokoja livonijos pavergtas sritis

Sužinojęs jog magistras saugo savo žemę (prūsą), lietuvių karalius patraukė galingai į Livoniją, kur nesant magistrui pridarė daug graudaus. Vieną kariuomenė dalį jis pasiuntė į kraštą, kurį pagal to paties vardo pilį vadina Mintauja. Paėmė ją, o su ja sudegino taip pat ir Duobelę, ir viskas buvo nusiaubta, moterys ir vaikai sugaudyti ir išsivaryti į nelaisvę ir stabmeldžių papratimu jie pridarė nuostolių be galo.

Pagaliau jie nuėjo prie Rygos miesto. [Ordino] brolis Dytrichas, sužinojęs tai iš kitų [ordino] brolių,prašė vieno jaunikaitšio, kad įspėtų rygietšius ir praneštų jiems apie lietuvių karaliaus prisiartinimą, bet jis dėl vėjavaikiškumo nepaisė, todėl brolis Dytrichas patšiupo jį už rankos ir verste privertė vykti. Atskubėję jis įspėjo rygietšius garsiai šaukdamas, kad artėja lietuvių karalius.

Pastarasis atžygiavęs sudegino apylinkių malūnus, naikindamas taip pat visa, kas buvo Ordino nuosavybė, priėjo Naująjį Malūną [po Saulės Kautynių paverstas ordino pilimi] ir viską ten iš ryto sudegino, ir niekas neištrūko, kadangi ratu aplinkui stovėjo stabmeldžiai su kalavijais.

Skubėdamas prie perėjos per Dauguvą, su jais susidūrė nešinas ryšuliu prekių jaunas pirklys, kuris norėjo patekti į Rygos miestą, nieko nežinodamas apie karą. Stabmeldžiai jį sutšiupo, surišo, perskrodė jam pilvą ir vilko aplink medį, kol ištraukė visus jo vidurius, paskui nuėmė jį nuo medžio, šitaip atnašaudami jo kraują [dievams] ir džiūgaudami šokinėjo tai atlikę.

Stabmeldžiai skubiai perėjo kraštą, vadinamą Sigulda, kurį nuniokojo ir išdegino, išsigabendami nesuskaitšiuojamą grobį ir moteris drauge su vaikais.

Didysis magistras apie tas jo pavaldinius ištikusias nelaimes, nuo sielvarto išprotėjo.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

1354 metais lietuviai niokoja pavergtas Galindų žemes

1354 metais Kęstutis, Algirdas su bajorais ir t.t. skuba į Vartenbergą (sen. Galindų žemėj) Gunlaukio žemėje, kurią priešų papratimu ugnimi ir t.t. naikina, ir niekas neištrūko iš jų rankų.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

1357-1358 metais užimamas totoriams pavaldus Brianskas

Tai buvo Ordos valdžios likvidavimo didelėje Tšernigovo-Seversko žemėje, esantšioje palyginti artimoje kaimynystėje su pagrindinėmis Aukso Ordos valdomis pradžia. Eidama toliau pietrytšių kryptimi, 1363 metais Lietuva užėmė Korševo miestą prie Sosnos upės, dešiniojo Dono intako, vieną iš labiausiai į pietrytšius nutolusių rusų miestų, buvusių prie pat stepių, kuriomis klajojo Aukso Ordos totoriai. Po to Lietuvos valdžia buvo įtvirtinta Kijeve.

( R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą)

1362 rudenį (Rugsėjo mėn.) 1363 metų vasarą (Rugpjūtšio mėn.) įvyksta Mėlynųjų Vandenų mūšis

Kai Lietuvos žemės valdovas buvo didysis kunigaikštis Algirdas ir, žygiuodamas į lauką [stepę], su Lietuvos kariuomene prie Mėlynojo vandens sumušė Totorius, tris brolius kunigaikštšius Chatšebėjų, Kutlubugą ir Dmitrijų, tie trys Totorių žemės broliai buvo Podolės žemės tėvonys ir paveldėtojai. Podolėje veikė jų paskirti atamanai.

Atvykdavo baskakai ir iš tų atamanų, iš Podolės žemės imdavo duoklę.

O didžiojo kunigaikštšio Algirdo brolis Karijotas valdė Lietuvos Naugarduką, ir jis turėjo keturis sūnus: kunigaikštį Jurgį, kunigaikštį Aleksandrą, kunigaikštį Teodorą. Tie kunigaikštšiai-trys broliai Karijotaitšiai, leidus didžiąjam kunigaikštšiui Algirdui ir su Lietuvos žemės pagalba [Supraslio nuoraše pridėta: patraukė į Podolės žemę, ir tuomet Podolės žemėje] nebuvo nei vienos pilies- nei medinės, nei mūrinės. Tuomet tie kunigaikštšiai Karijotaitšiai, įžengę į Podolės žemę ir, susidraugavę su atamanais, ėmė ginti Podolės žemę nuo totorių ir ėmė neduoti duoklės baskakams [...], pastatė Smotritšo [...], Bakotos [...], Kamenetso pilis, o nuo to [...] užvaldė visą Podolės žemę.

(iš Lietuvos metraštšio sukurto tarp 1430-1432m.)

Mėlynieji Vandenys, minimi metraštšiuose greitšiausiai yra šiandieninės Siniuchos (senovėje- Sina voda), Pietinio Bugo kairiojo intako apylinkės. Tai didžiausia iš minėtu vardu vadinamų upių, prie kurios tuo patšiu vardu rašytiniuose šaltiniuose minima pilis.

Po šio žygio Algirdas paėmė Kijevą iš kunigaikštšio Teodoro ir pasodino jame savo sūnų Vladimirą.  Taip buvo sustiprintos Lietuvos pozitsijos Kijevo žemėje ir patšiame Kijeve, dar Gedimino valdymo metais atimtame iš totorių valdžios.

Algirdo vyriausybės pastangomis po mūšio prie Mėlynųjų Vandenų Aukso Ordos pozitsijos buvo susilpnintos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, susilaukusi vietinės ukrainietšių bajorijos ir gyventojų paramos, įsitvirtino, išplėsdama savo valdas ankstšiau totoriams pavaldžiose pietinėse rusų žemėse, prie pietinių tarptautinių prekybos kelių. Taip baigėsi pirmas didelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovos prieš aukso Ordą etapas.

( R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą)

1375 metų Birželio mėnesį kryžiuotšiai gauna į skūrą grįždami su grobiu


1375   metais Birželio mėnesį kryžiuotšiai niokoja Vaiguvos žemę (Kaltinėnų apyl.), naikina plėšdami, žudydami vyrus, moteris, vaikus- jų skaitšiaus neįmanoma nustatyti-nusivedė su neįsivaizduojamai dideliu grobiu. Tai matytdami stabmeldžiai pasislepia miške. Per jį tekėjo upė, kurią Ordino broliai greitai pereina ir skuba per mišką. O stabmeldžiai tik svaido į juos ietis, akmenis, vėzdus, mirtinai žeisdami, nepaisant šalmų ar šarvų, ir t.t. Todėl Ordino broliai nusėda nuo žirgų, ir kyla atkakliausias mūšis, kuriame, be daugelio kilmingųjų, buvo myriop nukirstas 11   brolių ir 19   karių.

Vieną brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir subadytą jų trumpomis ietimis, nuo daugelio žaisdų nebegyvą paaukojo dievams.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Štarkenbergo pilis statoma ir griaunama

Prūsų Ordino magistro skundai ir aimanos apie sukilėlius, siaubiantšius Kulmą, ir nuolatiniai skubios pagalbos prašymai, iššaukė Kryžiuo­tšių ordino vyriausiojo magistro dėmesį. Jis įsakė tuojau su­stiprinti Kulmo krašto gynybą: „Tuo metu vyriausiasis vokie­tšių Ordino magistras, brolis Annas, liepė Prūsų magistrui ir broliams, kad pastatytų prie Ossos, Kulmo ir Pamedės dietse­zijų pasienyje, pilį. Pats pažadėjo pilėnus gausiai aprūpinti visa kuo reikalinga.“

Prūsų krašto magistras tuoj ėmėsi darbo. Jis liepė iš visų artimų kaimų suvaryti žmones prie statybos darbų ir vežti rei­kalingą statybai medžiagą į būsimos pilies vietą prie Ossos vi­durupio, dešiniajame, šiauriniame jos krante /dabar ten gyven­vietė Štšepankai su išlikusiu piliakalniu/. Sukilėliai, vietiniai pamedėnai ir pagudėnai, pastebėję naujos kryžiuotšių tvirtovės sta­tybą, sutelkė kariuomenę ir nutaikę patogų metą, „kai kiekvie­nas pavestose jam pareigose darbavosi“, nei dirbantiems, nei saugojantiems nesitikint, užpuolė ir „visą tą daugybę žmonių išžudė“.

Nežiūrint tos nelaimės, gavęs reikalingą paramą, magistras ir vėl ėmėsi pilies statybos. Antrasis mėginimas magistrui pa­vyko ir „minėtosios pilies statybą per Dievo malonę pabaigė“. Naujajai piliai buvo duotas Štarkenbergo vardas /galbūt prisi­minti to pat vardo pilį Rytuose, kurią vėliau sugriovė turkai/.

Remiant vyriausiajam magistrui Vokietijoje, Štarkenbergo pilis buvo aprūpinta stipria riterių įgula ir įvairiomis karinėmis priemonėmis. Naujoji pilis stovėjo sukilusios Pamedės terito­rijoje, jos pasienyje, strategiškai svarbioje vietoje; iš Štarken­bergo kryžiuotšiams buvo patogu vienos dienos žygiu uždaryti prieigas tarp Ossos ir Livos aukštupių. Netenka abejoti, kad pilies strateginę vertę suprato prūsai, pajutę pavojų savo pla­nuotiems ateities veiksmams Kulmo krašte ir bendra Vyslos kryptimi. Todėl, anot Dusburgietšio, „Prūsai, išgirdę apie minė­tosios pilies pastatymą, įtūžo ir su galinga kariuomene apsiautė ją.“

Štarkenbergas buvo pastatytas labai skubiai. Kol prūsai ant­rąkart apsižiūrėjo, buvo per vėlu sustabdyti jos statybą. Matyt, pilis buvo statoma medinė, tai medžiagos paruošimas ir prista­tymas buvo lengvesnis negu mūrijant iš akmenų. Pilyje buvo įkurdinta stipri kryžiuotšių įgula, todėl užkariauti ją prūsams buvo nelengva. Tatšiau jie pasiryžo žūtbūt Štarkenbergą sunai­kinti: „Galop apgulė iš visų pusių pilį, pradėjo smarkų puoli­mą. Broliai priešindamiesi daug jų strėlėmis nukovė ir mirtinai sužeidė“. Kova buvo arši, prūsai smarkiai puolė, kryžiuotšiai atkakliai gynėsi. Beviltišką riterių gynimąsi Dusburgietis pa­vaizdavo taip:

„Tada brolis Konradas iš Blindenburgo išėjo prieš juos kau­tis ir buvo sužeistas penkiomis žaizdomis, panašiai kaip ir Kris­tus penkiomis žaizdomis, ir liko nukautas. Jis pats dažnai to Viešpatį su ašaromis maldavo.“

Tatšiau kryžiuotšių narsumas ir jų atkakli gynyba nepagel­bėjo. Savo nuostolių nežiūrėdami priešai smarkiai puolė, nes „  ... įpykę prūsai nusprendė geriau visiems mirti negu nu­traukti apgulą ir pasitraukti. Iš abiejų pusių daugeliui kritus, prasiveržė artyn, prūsai minėtą pilį užkariavo ir nukovę visus brolius bei išžudę visus pilies gyventojus pilį pelenais paver­tė.“

Štarkenbergas buvo statytas paskubom, iš medžio, todėl prūsai galėjo paimti pilį, pavartodami įprastą ugnies taktiką. Tokiu būdu, magistro planas įkurti strateginį atsparos tašką, iš kurio galėtų uždaryti prūsams prieigas į Kulmo šiaurines apy­gardas, dėl prūsų vadovybės apdairumo nepavyko.

(Zigmantas Raulinaitis)

Bartenšteino pilies likimas

Didžiausia ir stipriausia Or­dino pilis Bartoje — Bartenšteinas buvo prūsams dar vis ne­įveikiama. Pilies sienos buvo akmeninės, viduje buvo stipri įgu­la, kurią sudarė ne mažiau kaip 400   karių.

Po sunkios, prūsams nuostolingos  1263  metų apgulos, kai pilies įgula išpuolio metu sunaikino prūsų apgulos įtvirtinimus, gintuves — kuorus ir daug jų patšių iškirto, 1264   metais prūsai atsigavo ir vėl atstatė gintuves, apguldami Bartenšteiną. Be­veik kas dieną jie puldinėjo tvirtą pilį ir nedavė kryžiuotšių įgulai nei ramybės, nei poilsio. Bet koks tiekimas pilėnams, ypatš maisto, buvo visiškai sustabdytas. Akivaizdus badas vertė pilies įgulą galvoti apie pasitraukimą.

Pasiruošdama tam galutiniam žingsniui, įgula ėmėsi gud­rumo, tikėdamasi pasitraukti iš pilies nepastebint apgulusiems prūsams. Norint sėkmingai pasitraukti, įgulai reikėjo laimėti pakankamai laiko, suspėti pasiekti artimiausią kryžiuotšių pilį nepavytai persekiotojų. Dusburgietis gan smulkiai aprašė Bar­tenšteino kryžiuotšių įgulos apgaulingas taktines pasalas, pavar­totas nuslėpti pasitraukimui:

„Prūsams atstatšius gintuves ketvirtaisiais /sukilimo/ me­tais būtent Viešpaties 1264, stingant maisto, broliai daugiau nebegalėjo atsispirti prūsams, todėl triskart juos apgavo šiuo būdu. Broliai su visa savo šeimyna už pilies mūrų pasislėpę ištūnojo tylomis nuo ryto iki devintos valandos vakaro. Kai prūsai pastebėjo, kad niekas pilyje nesirodo, pamanė, kad ap­gultieji pabėgo, todėl drąsiai puolė pilį. Tuo tarpu broliai iššo­kę iš slėptuvių juos atmušė, daug jų strėlėmis ir dūriais nukau­dami ir mirtinai sužeisdami.“

Tokiomis pasalomis apgavę net tris kartus apgulusius pilį prūsus, kryžiuotšiai nusprendė palikti Bartenšteiną. Kad patei­sintų tokį palyginti nedidvyrišką žygį — pabėgimą, savo pa­sakojime Dusburgietis įpynė įgulai Dievo palaimą. Pasitrauk­dami kryžiuotšiai pasidalino į dvi grupes: „... kitą dieną bro­liai patys ir savo šeimyną padaliję į dvi dalis, pasiėmę šventųjų relikvijas viena dalis nuėjo į Karaliautšių, o kita — į Elbingą. Pilyje paliko vieną brolį, seną iškaršusį ir aklą, kuris drauge eiti nebeįstengė. Tasai brolis, kuris pasiliko pilyje, kiekvieną valandą, kaip paprastai, skambino varpu“.

Bartenšteino kryžiuotšiams tereikėjo laimėti bent vienos dienos žygio kelią, kad galėtų atsitolinti nuo pilį apgulusių prie­šų ir suspėtų priartėti prie savo tikslo, persekiotojų dar nepa­vyti. Paliktas pilyje senas kryžiuotis jiems gerai patarnavo, pats prarasdamas savo gyvybę: „Galop, kai jau nebebuvo galima ilgiau to slėpti, priešai priartėjo nekliudomi prie pilies ir kai niekas jiems nepasipriešino, įsiveržė į pilies vidų ir nužudė tą brolį, o pilį pasiliko savo naudojimui, ir iš jos dažnai kovėsi prieš brolius“.

Kritus pagrindinei kryžiuotšių piliai Bartoje, tas prūsų kraš­tas kuriam laikui liko laisvas nuo pavergėjų jungo.

(Zigmantas Raulinaitis)

Magistro Konrado nelaimingi žygiai Žiemgalon

Pirmasis magistro Konrado žygis į Žiemgalą. Surinkęs didoką kariuomenę, magistras Konradas planavo pavartoti ją dviem smūgiams. Tam tikslui jis padalino savo jėgas į dvi nevienodo didumo dalis. Mažesniąją, iš   500  raitelių, jis pasiuntė į Kuršą prieš Griežės pilį. Didesniąją, pagrindinę, bent dvigubai ar trigubai gausesnę, jis nusprendė pavartoti smūgiui į Žiemgalą. Po nelaimingo kryžiuotšiams Durbės mūšio 1260 metais žiemgaliai buvo atsikratę kryžiuotšių fogtų, mokestšių rinkėjų ir buvo laisvi. Jų pilis saugojo savųjų įgulos.

Magistro Konrado vedama pagrindinių jėgų vora išžygiavo iš Rygos tuoj po to, kai 500 raitelių išvyko į Kuldingą:

Kai tie raiteliai į Kuršą
Pirmiausia buvo išsiųsti,
Tada su savaisiais broliais
Ir kryžininkais pakilo
Į žygį ir magistras Konradas,
Išvykdamas link Žiemgalos.
Daug pašauktų vyrų jis vedėsi,
Jie kartu žygiavo labai noriai.

Konrado vedama kariuomenė, kurioje buvo daug pašauktų į žygį vyrų /vietinių — lybių, latvių, estų/, nužygiavo į vakarinę Žiemgalą. Ten stiprioje Tervetės pilyje valdė kunigaikštis Skabė. Su juo kryžiuotšiams reikėjo „suvesti sąskaitas.“ Mat Skabė buvo tas, kuriam vadovaujant žiemgaliai buvo išviję vokietšių fogtus ir kitus kryžiuotšių pareigūnus iš savo pilių ir gyvenvietšių. Magistras nusprendė, jog atėjo laikas ir pasitaikė gera proga atsilyginti nepaklusniems žiemgaliams ir vėl paimti juos Ordino valdžion.

Iš Kronikos eilutšių nepaaiškėja, kur ir kokiais keliais kryžiuotšių kariuomenė žygiavo per vakarinę Žiemgalą ir kokias vietoves apiplėšė. Nesužinome nei vietovės vardo, kur vyko lemtingos kautynės. Kronikininkas eiliavo labai santūriai, nesileisdamas į smulkmenas. Jis taip rašė todėl, kad nebuvo kuo pasigirti, nes Konrado žygis pasibaigė sunkiu pralaimėjimu.

Su kariuomene įžengęs į /žiemgalių/ kraštą,
Jis grobė ir žudė aplink,
Ką tik sugriebdamas.

Tas magistro vadovautas žygis jau iš pat pradžių buvo ti­piškas grobimo ir naikinimo žygis. Turėdamas stiprią kariuo­menę, Konradas be baimės įsiveržė į Žiemgalos gilumą. Jis buvo tikras, kad davęs progą svetimšaliams kryžininkams pa­siausti sukilusių pagonių šalyje, prisiplėšęs grobio grįš Rygon kaip didelis nugalėtojas:

Magistras teriojo žiemgalius,
Nesutikdamas jokio pasipriešinimo,
Ir jau norėjo grįžti į savo žemę
Su visa kariuomene.

Tatšiau magistras ir kryžiuotšių kariuomenės vadovybė ne­įvertino kunigo Skabės, kuris tikriausiai tada vadovavo žiem­galiams /nors Kronika tuo atveju jo vardo nemini/. Plėsdami užpultus žiemgalių kaimus, akylūs kryžiuotšiai pastebėjo, jog:

Matėsi pradingstant
Ne vienas gudrus žiemgalis,
Su apkartusią širdimi
Broliams ir jų kariuomenei.

Taip rašydamas kronikininkas norėjo pasakyti, kad apgrob­dami užpultuosius, kryžiuotšiai tarp jų rasdavo mažai vyrų. Tie „gudrūs žiemgaliai“ kažkur pradingdavę. Iš tiesų, tie vyrai, sa­vo kunigaikštšio Skabės šaukiami, skubėjo rinktis ir telktis, kad sustabdytų plėšiantšių kryžiuotšių žygį:

Netrukus žiemgaliai pradėjo gintis.
Ant kelių medžių užtvaras
Jie statė dideles ir mažas, ir stropiai jas saugojo.
Vartšias jie darė tokias dideles,
Kad kristonims jos labai trukdė.

Kol kryžiuotšiai plėšė, Skabė sutelkė savo kariuomenę. Iš to galima spėti, kad kryžiuotšių užpuolimas buvo žiemgaliams nelauktas ir netikėtas. Ant kelių, kuriais kryžiuotšių kariuomenė turėjo grįžti, Skabės vyrai vertė medžius, darė užkirtimus ir statė aukštas bei gilias vartšias. Jas išardyti ar pro jas prasiverž­ti, ypatš, kai jos buvo „stropiai saugojamos“, t.y. ginamos, už­puolikams buvo sunku. Tokiu būdu žiemgaliai stabdė kryžiuo­tšių pasitraukimą ir davė pakankamai laiko savo vadui sutelkti stiprią kariuomenę. Tą kariuomenę kunigas Skabė atvedė su­telktą prie pastatytų galingų vartšių ant kryžiuotšių pasitraukimo kelio:

Magistras prijojo vartšias,
Kurios buvo sukirstos jo nelaimei.
Tada jį smarkiai užpuolė
Ten jo priešai /žiemgaliai/.
Magistras su kryžininkais
Ir kartu su broliais
Susitelkė į stiprų būrį
Ir stojo tuoj gintis
Nuo žiemgalių kariuomenės.

Iš ankstšiau buvusių karinių žygių yra žinoma, kad prasi­mušti pro medžių sąvartas dengtoje — miškingoje ir raižyto­je — vietovėje bet kokiai kariuomenei būdavo sunkus uždavi­nys, beveik neįmanomas, jei vartšios būna didžiulės, aukštos ir gilios, bei ginamos, anot Kronikos, atidžiai sergėjamos. Geras taktikas kunig. Skabė tikriausiai sugebėjo tokias vartšias įreng­ti. Kautynių vaizdas prie žiemgalių vartšių tą paliudija:

Tatšiau labai greitai
Daug brolių tame būryje buvo sužeisti.
Toje baisioje jų nelaimėje
Krito negyvi 600  vyrų,
Ir greta jų 20  brolių /kryž. riterių/.
Koki bebūtų jų vardai,
Lai Dievas juos laimina,
Man reikia toliau pasakoti.

Kronikos autorius turėjo dar daug ką papasakoti. Kryžiuo­tšių kariuomenės dalis vis tik sugebėjo prasimušti pro vartšias ar prasiveržti jas apeidama. Tuo tarpu livonietšiai, vietiniai — lybiai ir latgaliai, vokietšių vertšiami talkinti, jau kautynėms pra­sidėjus, spruko į mišką:

Kas iš tos nelaimės paspruko,
Pasuko j savo kraštą keliu
Tiesiog per miškus.
Kai kurie iš karžygių
Iš ten prasiveržė drąsiai.
Tatšiau ir žiemgalių liko
Ten kritusių, lyg kokių užstatų.
Brolių vyrai grįždami
Skubiai pasuko link Rygos.
Ant kelio nebuvo delsiama.

Tarp laimingųjų, kurie prasiveržė pro žiemgalių užtvarą, buvo ir pats magistras Konradas. Jam ypatingai rūpėjo pulkas, kurį buvo išsiuntęs į Kuršą. Po pergalės žiemgaliai galėjo tą pulką atkirsti ir neįspėtą sunaikinti:

Kai tik magistras Į Rygą sugrįžo,
Išsiuntė pasiuntinį Broliams patarus.
Tas pasiuntinys tuoj aus
Išvyko jūros kranto link.
Jis bėgo ir jojo labai skubėdamas
Ligi patšios jūros,
Kol pasiekė pakrante,
Ten rado brolių kariuomenę.

Pajūryje stovyklavę, grįžtantys iš pasisekusio žygio į Kur­šą kryžiuotšiai, iš tolo pasitiko magistro pasiuntinį. Jiems labai rūpėjo sužinoti, kaip pasisekė draugams žiemgalių užpuolimas:

Jis tarė: „Jums visiems sakau,
Ten mes pralaimėjome kautynes“.

Bepasakodamas apie pralaimėtas kautynes, pasiuntinys jiems perdavė magistro įsakymą:

„Tuojaus žygiuokite, dabar tam laikas,
Nes žiemgalių kariuomenė
Skuba į jus ir į pajūrį.“

Norėdamas išvengti susitikimo su Skabės kariuomene ir išsaugoti paimtą Griežėje grobį, kryžiuotšių pulkas turėjo sku­bėti:

Kariuomenė tutštuoj aus pasiruošė
Ir visa nužygiavo
Išilgai jūros kranto,
Ėjo, kol sugrįžo į savo kraštą /Rygą/.
Kariuomenė jojo iki pat Dauguvos,
Neužpulta ir be nuostolių
Ir grįžo su visu savo grobiu.
Visa kariuomenė tuo džiaugėsi.
Sugrįžus jiems Rygon
Visi rūpestšiai atkrito.
Vyrus, moteris ir vaikus,
Arklius ir galvijus
Tarp savęs jie pasidalijo,
Pilni didžio džiaugsmo,
Ir išjodami į savo kraštus, išsiskirstė.
Ir visi jie garbino Dievą danguje.

Mežuotinės   medinės   pilies   rekonstruktsija.   Vartai   saugomi   bokšto, žiūrint iš vidaus.

Didelį pralaimėjimą Žiemgaloje Kronikos autorius pasi­stengė savo eilėmis atpirkti laimėtu grobiu Kurše, Griežės pilyje. Kautynėse greta  20  kritusių kryžiuotšių riterių žuvo ir di­delis skaitšius atvykėlių kryžininkų — piligrimų, riterių ir ei­linių — net  600  !

Antrasis magistro Konrado žygis į Žiemgalą. Livonijos kryžiuotšių žygiai į Kuršą ir Žiemgalą, įvykę 1265-1266 m., yra įdomūs taktiniu atžvilgiu. Jų eigą galima sekti Liv. Eil. Kronikos eilutėse. Tai vienintelis šaltinis apie tą karą. Kroni­koje randame vieną kitą vertingą detalę, iš jų galima nustatyti tų laikų kariuomenių veiksmus, taktinius kovinius veiksmus, ginklų pa­vartojimą ir kt. Tuo atžvilgiu yra įdomesnis antrasis, 1266 m. žygis.

Magistras Konradas buvo tvirtai pasiryžęs atlyginti žiem­galiams už skaudų pralaimėjimą pernykštšiame žygyje. Jis už­simojo plėšimais, krašto siaubimu ir gaisrais nuvarginti ir nusilpninti atkaklius pagonis, kad atėjus laikui, vienu smarkiu užpuolimu galutinai sutriuškintų kietasprandžių žiemgalių prie­šinimąsi ir juos galutinai pavergtų. Tas tikslas jam atrodė pa­siekiamas. Vaišvilko valdoma Lietuva buvo neutrali, Naugardas neveiklus, ir Žiemgala liko viena prieš kryžiuotšius, atskirta nuo kaimynų pagalbos. Tatšiau ir šį kartą kryžiuotšių va­dovybė per menkai vertino kunig. Skabės taktinius sugebėjimus.

Antrajam žygiui į Žiemgalą kryžiuotšiai pasiruošė gan sku­biai, mat tikėjosi, kad gandai neįspės žiemgalių:

Magistras Konradas von Mandern
Panoro pažygiuoti
Po žiemgalių kraštą.
Jis pranešė broliams
Ir jie greitai pasiruošė.
Jų patartas ir su jų pagalba
Jis išjojo pas žiemgalius
Tvirtai ir ryžtingai.
Kai jis su kariuomene
Atžygiavo į Žiemgalą,
Prisigrobė daug grobio su savaisiais.
Be galo daug žalos padarė
Tame krašte,
Sukeldamas didžius gaisrus.
Degino jis kaimus ir jų grūdus

Prieš akis turime trumpą, glaustą tipiško grobimo ir naiki­nimo žygio aprašymą. Gaila, kad iš tų eilutšių nepaaiškėja, ku­rioje Žiemgalos apygardoje kryžiuotšiai „Be galo daug žalos padarė“. Turėdami omenyje, kad Mintaujos /latv. Jelgavos/ pi­lis buvo kryžiuotšių pastatyta kaip atsparos bazė puldinėti žiem­galius, o žygio tikslas buvo atkeršyti kunig. Skabei už pralai­mėjimą, tai nesuklysime, jei šį kryžiuotšių žygį pradėsime iš Mintaujos ir nukreipsime Skabę pilies Tervetės kryptimi. Tervėtės pilis stovėjo apie   30   varstų į pietvakarius nuo Mintaujos, Lielupės — gausių — mažesnių ir didesnių — intakų išraižy­toje, miškingoje srityje. Iš Kronikos eilutšių patiriame, kad kry­žiuotšių kariuomenė veikė raižytoje vietovėje, kur būta mažai kelių ir tie patys buvę prasti, su apgriuvusiais tiltais ir sunkiai praeinami. Kadangi šio žygio aprašyme nėra paminėta klampių kelių, be to, kalbama apie grūdus — /korn/ kaimuose /taigi supiltus svirnuose/ deginamus, o tai rodo, kad žygis turėjo būti vykdomas metų pabaigoje, žiemą, prieš Kalėdas, ar panašiai. Apiplėšusi platšią sritį į vakarus nuo Lielupės tikriausiai Tervetės apygardą, pasiautusi dvi ar tris dienas, kryžiuotšių ka­riuomenė nelaukė, kol Skabė sutelks savo vyrus. Prisiplėšusi grobio, ji išžygiavo atgal į Livoniją:

Tada magistras Konradas grįžo
Džiūgaudamas Livonijos link,
Su visa kariuomene. Sekėsi gerai.

Kryžiuotšių užpuolimas ir krašto apiplėšimas, anot Kroni­kos, „labai supykino žiemgalius". Netektų ir abejoti, jog auto­rius tuo norėjo pasakyti, kad žiemgalių vyrai tšiupo savo gin­klus ir skubiai susitelkė apie savo vadą, kunigaikštį Skabę. Tuo tarpu magistrui rūpėjo kuo greitšiau išvesti kariuomenę su pa­imtu grobiu iš gūdžių miškų į Mintaują. Todėl jis pasiryžo pats asmeniškai išžvalgyti miško kelius, įsakyti, kad būtų taisomi (kur reikia), būtų tinkami ne tik sunkiems raiteliams prajoti, bet ir pakrautoms rogėms pravažiuoti. Štai kaip rimavo Kroni­kos autorius:

Magistras panoro Atsiskirti ir palikus Savo kariuomenę joti Pirmyn, taisyti kelius, ant jų tiltus ir praėjimus. Jis taip kalbėjo į brolius: „Aš dabar išjosiu

Jums pritarus kartu paimsiu
Tuos, kurie man padės;
Taisysiu tiltus,
Visiškai sulūžusius.
Žiemgalių kariuomenei jus užpuolus,
Tuoj pūskite ragą,
Kuriuo duodami ženklai.
Tada aš grįšiu su savo būriu,
Kito ženklo nereikia.
Taigi, kaip sakiau,
Jokite iš lėto, bet nedelskite.“

Davės kariuomenei įsakymus, magistras vietoj savęs vesti pagrindine vorą paskyrė kažkurį iš aukštesnių Ordino pareigū­nų. Lydimas būrio riterių ir numatytiems darbams reikalingų knechtų bei vietinių livonietšių, pats magistras išjojo pirmyn, anot Kronikos, „nuskubėjo prie darbo.“

Atsiskirdamas su savo kareivių būriu nuo pagrindinių jė­gų, magistras padarė taktinę klaidą — suskaldė kariuomenę ir vadovybę. Susidariusią naują kryžiuotšių kariuomenės būklę tin­kamai įvertino ir išnaudojo žiemgalių vadas Skabė. Tada jis antrą kartą pasirodė gerai nusimanąs tų laikų karyboje. Kas toliau vyko tuose tankiuose Žiemgalos miškuose, skaitome Kro­nikoje:

Magistrui atsiskyrus nuo savųjų,
Atėjo žinia, kad žiemgaliai pikti atžygiuoja miškais.
Jų kariai tuoj smarkiai įsiveržė
Tarp magistro ir jo kariuomenės.

Kunigaikštšio Skabės žvalgyba gerai veikė. Kai jam buvo pranešta, kad magistras su stipriu būriu atsiskyrė nuo savo ka­riuomenės ir miško keliais išjojo pirmyn, Skabė pasiuntė stiprų dalinį, kuris įsiterpė ir atkirto magistrą nuo pagrindinės voros. Tuo patšiu metu Skabės vyrai versdami medžius ant žygio kelio sustabdė kryžiuotšių kariuomenės vorą, išsitęsusią kelyje, ir už­puolė ją iš šono:

Broliai stojo gintis.
Magistras jiems padėti negalėjo,
Nes kelias buvo atkirstas.
Jam dėl to širdį skaudėjo.
Jis jojo su būriu,
Kuris prie jo buvo.
Broliai stojo gintis.
Magistras jiems padėti negalėjo,
Jam patarė jie kol sveikas,
Tejoja Mintaujos linkui,
Ir ten savo kariuomenės telaukia,
Bet lai negrįžta atgal.
Magistras jiems nusileido, vėliau gi, gailėjosi.
Skaudžiai nuliūdęs ir nusiminęs,
Jis nujojo į Mintaują.

Tuo tarpu kautynės miške virė visu smarkumu. Pašauktoji kariuomenė — lybiai, latviai, estai ir kiti — tuojau pakriko ir išlakstė po miškus. Blogiau buvo šarvuotiems raiteliams. Jų žirgus išmušę ar sužeidę, žiemgaliai privertė riterius kautis pės­tšiomis. Ypatš kentėjo kryžininkai — svetimšaliai ir Rygos miestelėnai, Kronikos „vokietšiai“. Jie buvo nepratę kautis miš­kuose — pelkėtose ir raižytose vietovėse. Apie tas kautynes Kronikos autorius ryžosi rašyti atvirai:

Dabar aš apsakysiu,
Kaip sekėsi broliams,
Kurie liko ten, miške,
Kaip jūs jau žinote.
Jų nelaimės negaliu pilnai aprašyti,
Daug žirgų jiems užmušė.
Tada jie gynėsi pėsti,
Ėmė kautis iš naujo.
Vietinių kariuomenė neišlaikė
Ir spruko nuo jų į miškus.
Broliai betgi ryžosi
Ir ne vienam vokietšiui
Riteriškai pagelbėjo.
Tatšiau jau trys vokietšiai gulėjo negyvi.
Broliai pateko bėdon,
Besigindami ten
Nuo pagonių kariuomenės.
Ką gi dar galėtšiau pasakyti?
Dešimt brolių krito ten užmušti,
Jie neteko narsių karžygių
Ir turėjo trauktis į mišką.
Kritę liko ten gulėti,
Kiti gi, paskui,
Neilgai trukus, atvyko
Sveiki j Mintaują.
Apsidžiaugė tuo magistras Konradas.

Kautynės baigėsi skaudžiu kryžiuotšių pralaimėjimu. Žuvo 10 jų riterių ir tikriausiai kryžininkų bei vasalų riterių, taip pat ir rygietšių, Kronikos „vokietšių". Jau kautynių pradžioje au­torius nurodė tris iš jų kritus, tatšiau kiek jų žuvo vėliau, ir iš viso — to jis nepasakė. Laikinai subėgę į Mintaujos pilį pa­vojui praėjus, Konrado kariuomenės likutšiai pagaliau sugrįžo į Rygą. Kronikininkas baigdamas užrašė:

Taip baigėsi žygis.
Kuriuos mirtis žygyje ištiko,
Dievas tegelbsti jų sielas nelaimėje.    

Kurioje vietoje tos miško kautynės įvyko, kronikininkas nepažymėjo. Artšiausia stambi vietovė  gyvenvietė buvo Mintaujos pilis.

(Zigmantas Raulinaitis)

Kadlubeko   kronika. Skliaustuose papildymai iŠ Bogufalo kronikos

Prieš 1161 metus

Tuo tarpu Boleslovas ypatingai stengėsi užkariauti getų (prūsų) šalis. Kaip žinoma, jie yra priešai daugiau siela, kaip kūnu. Po daugelio karinių žygių, kai kuriuos jų, pagaliau, vargais negalais pavergęs, liepė paskelbti tokį įsaką: kas priims kristoniu tikėjimą, bus apdovanotas pilna laisve ir nepatirs jokių turto nuostolių, tatšiau, atvirkštšiai, kas nenorės pamesti bedieviškų pagonybės paprotšių, nedelsiant (turtus konfiskuojant) bus nubaustas mirtimi. Bet jų įtikėjimas buvo lyg dūmai ore: kuo daugiau vertšiama, tuo trumpiau trunkantys. (Vos Boleslovas sugrįždavo namo ... į stabmeldystę sugrįždavo). Kai tik tie veidmainiai, lyg tos slidžios varlės, įšoko į atskalos versmės gilumą, tai dar šlykštšiau pasinėrė i gilios ir užkietėjusios stabmeldystės balą. Kuo nerangiau ir kuo didesnėm pertraukom buvo kovojama su ta niekšybe, tuo didesnei grėsmei buvo išstatoma Lenkija. (Prūsai siuntšia pasiuntinius pas Boleslovą, prašo jų neversti į kristonybę, pažada mokėti mokestšius). Tatšiau, Boleslovas tarėsi sau, kad pakaks jei bus atiduota kunigaikštšiui, kas kunigaikštšio, nors ir bus atsakyta Dievui, kas Dievo. Nes jokia bausmė nebuvo skiriama už nusikalstamą atsimetimą, jei tik buvo laikomasi duoklių mokėjimo.

... Ne tik duoklių prūsai ima nebemokėti, bet dar užiminėja kaimynines sritis, užėmę jas apgrobia, nusinešdami (lyg kokie vilkai) dideli grobį. Todėl tą, kurį tingiai snaudžiantį nepažadina atsidavimas Dievo reikalams, iš kieto miego prikelia tik sunkaus vargo smūgis.

Taigi, surinkęs ir sutelkęs daugybę puikiai paruoštų karių, Boleslovas ruošiasi veržtis i getų žemę (ne tiek priešą atstumti, kiek viską sunaikinti) neapsaugotą įtvirtinimų, bet dėl gamtinių sąlygų neprieinamą. Prie pat įėjimo j jų šalį yra tankmė, iš visų pusių apaugusi tankiais, dygliuotais krūmais, kur, po žolės žalumu, slepiasi dumblyno bedugnė. Kariuomenės žvalgai ir vadovai (vedė per tas vietas koki tai getai, ar prūsai, Boleslovo pažįstami, tatšiau išdavikai) tvirtino, jog surado užtikrintą ir trumpesnį kelią per miškus. Tatšiau, jie buvo ir priešo dovanomis papirkti ir su savaisiais slaptomis ir klastingai susimokę. Tuo gi, siauru taku, ėmė skubiai veržtis rinktinės kariuomenės pirmosios eilės, kai iš pasalų, iš abiejų pusių, staiga, užpuolė prūsai. Jie ne tik smogė svaidomom ietim, kaip darydavo ir kitais kartais, bet, lyg kokiais slėgtuvais suspaustus, iš arti kovė prasiverždami, tuo tarpu, kai patys lenkai, lyg kokie šernai, metėsi į atstatytas jų ietis, vieni trokšdami keršto, kiti besistengdami kuo greitšiau pagelbėti; ir didesnė jų dalis krito daugiau nuo savo patšių susigrūdimo, kaip nuo ginklų smūgių. Kai kuriuos, šarvų apsunkintus, prarijo prasivėrusi bedugnė gelmė, kitus ištiko mirtis susipainiojusius tankmėje, dygliuotuose krūmuose, o visus besikaujantšius apėmė greitai užeinantšios nakties tamsa. Taip, dėl išdavikiškos apgavystės, pražuvo drąsi kariuomenė! Taip tame bereikalingame kare žlugo puikių riterių narsa! Ir iškalbingiausių žmonių pasakojimo nepakaktų, kad nors tik paviršutiniškai priminus, nekalbant jau apie pilnesnį nupasakojimą, apie jų (t.y. žuvusiųjų) aukštą padėtį, jų narsumą, jų pareigingumą, apie jų turtingumą! Dar iki šios dienos įvairūs žmonės įvairiais būdais juos apverkia.

Nuo  tada karinės  pergalės  paliko  Boleslovą,  o  taip  pat ir jo sūnus.