Kovas
Kovo mėnesio  4 dieną,  1330 metais jungtinė lietuvių ir rusų kariuomenė niokoja pavergtą Kuršą

Tuo laiku, kai  buvo skaitšiuojami  1330-ieji metai, stipri rusų ir stabmeldžių kariuomenė sekmadienį Kovo  4 dieną-antrą gavėnios sekmadienį, įsiveržė į kraštą žmonių vadinamą Kuršu, žiauriai niokodami ir plėšdami, ir nusivarydami daugelį abiejų lytšių žmonių ir vaikų.

 (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Kovo mėnesio 5 dieną,  1279  metais mūšyje ties Ašerade Traidenio pajėgos sutriuškina kryžiaivius (Aizkrkauklės mūšis) 

 Kryžiuotšių ordino magistras Ernestas įvykdė didelį karo žygį į Lietuvių žemę iki pat Kernavės ir Lietuviai persekiodami jį kartu su  71  broliu užmušė prie Ašeradės, taip pat Eilardą iš Obergeno, Revelio žemės viršininką, kartu su jo žmonėmis, be to riterius: poną iš Tisenhuseno, poną Heirichtą is Vrangelio su daugeliu  kitų gyventojų ir piligrimų. Lietuvių kariuomenei vadovavo kunigas Traidenis.

(Livonijos Kronikos)

 Kol didžiulė Livonijos armija siautėjo po Kernavės apygardą, kol surinkusi grobį traukėsi Dauguvos link, Lietuvos valdovas greitšiausia būdamas sostinėje Vilniuje suspėjo sušaukti ir sutelkti „didelę ir stiprią“, anot kronikos pagonių kariuomene. Tos greitai sutelktos kariuomenės prieki­niai raitelių būriai,  buvo pasiųstas sekti paskui be­sitraukiantšius livonietšius, neprarandant su jais sąlytšio. Paskui priekinius būrius, gal paros ar dviejų atstumu, skubėjo sutelktos pa­grindinės Traidenio jėgos. Prie jų, pagal Kroniką, pakeliui vis prisijungdavo nauji raitelių būriai, atskubėję iš toliau, ir taip pagonių kariuomenė „smarkiai didėjo pakeliui ir kas dieną, ir kas naktį“.

Per labai palyginti trumpą laiką Traidenis sugebėjo sušauk­ti, sutelkti ir išvesti į greitą žygį tokią gausią raitelių kariuo­mene, kuri buvo pajėgi persekioti taip pat didelę Livonijos ar­miją ir stoti su ja į mūšį. Kronikos eilutė apie Traidenio veda­mą didelę kariuomene, kad ji buvo „pasirengusi klastingam žy­giui“, skamba lyg pagyrimas, mat kronikos autorius rašydamas žinojo to žygio išdavas: gudrią Traidenio taktiką ir savųjų Aizkrauklės mūšyje pralaimėjimą.

Priekiniai lietuvių raitelių būriai, greitšiausia Kovo  4  dienai baigiantis, pradėjo telktis priešais Livonijos kariuomenės sto­vyklą, kurioje buvo budima pasiruošus kovoti, t.y. gintis arba pulti atsižvelgiant į greitai besikeitšiantšias karo lauko aplinky­bes. Kryžiaivių sargybos ir žvalgai stebėjo ir žvalgė lietuvių raitelių judėjimą ir siuntinėjo pranešimus bei įspėjimus magist­rui. Eiliuodamas apie tuos įvykius, kronikininkas pridėjo ir sa­vo nuomone arba ką girdėjo iš tų įvykių liudininkų:

 Pagonių kariuomenė atskubėjo
 Pavieniais būriais, kaip girdėjau,
 Juos reikėjo pulti ir nelaukti.
 Per ilgai buvo atidėliojama: 
 Abi pusės vis delsė.

Taigi kronikininko žodžiais, po mūšių išlikusių dalyvių nuomone („kaip girdėjau“), magistras neturėjęs delsti, bet pulti lietuvius, kol jų visos jėgos dar neprisivijo ir kol nesusitelke. Ir iš tiesų mūšį pradėjo lietuvių raiteliai. Kovos initsiatyvą perėmė ir savo rankose išlaikė Traidenis. Netenka ir abejoti, kad  jis pats vadovavo tam mūšiui.

 Kyla klausimas, kodėl magistras delsė ir nepuolė lietuvių prisivejantšių atskirais būriais? Nederėtų kaltinti nesugebėjimu vadovauti žygiuose ir kovose patyrusio magistro. Tikriausiai vietovė priešais livonietšių stovyklą, ten, kur atjojantys lietuviai telkėsi, buvo dengta ir miškinga ar krūminga gal ir raižyta, taigi nepalanki magistro sunkiai šarvuotiems riteriams nei pulti, nei atlikti veiksmus. Išsivaikštšiojus į namus pa­šauktinei vietinių kariuomenei — (lantvolkui) t.y. lengviesiems raiteliams, magistras negalėjo trukdyti lietuviams telktis. Atro­do, kad magistras buvo tikras galėsiąs lengvai atmušti lietuvių puolimą, nes jis netikėjo, kad per tokį trumpą laiką Traidenis galėtų pasivyti jį su gausiomis jėgomis. Nuo skubaus persekio­jimo nuvargusius lietuvių raitelius jis tikėjosi lengvai sudoro­siąs.

Nei Livonijos Eil. kronika, nei kiti istoriniai šaltiniai ne­pasako, kaip rikiavosi mūšiui Livonijos kariuomenė, tatšiau kai ką galima įžvelgti kronikos aprašyme apie patšią mūšio eigą. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių kariuomenę.

Livonijos kariuomenės pagrindą, jos patį stipriausią pulką, sudarė Kryžiuotšių ordino riteriai, kiekvienas su palydovais — knechtais, tarnais. Žygyje ir kautynių rikiuotėje tas pulkas pa­prastai užimdavo vidurinę pozitsiją. Prie riterių glausdavosi Or­dino ir arkivyskupo vasalai ir Rygos pirkliai. Svetšiai, šiuo atveju danai, kryžininkai /kurių šiuo kartu būta nedaug, kro­nika vos vienu žodžiu juos pamini/, na ir vietiniai šauktiniai, sudarydavo atskirus dalinius, net pulkus, jei jų būdavo daug. Dešinysis kau­tynių rikiuotės sparnas dažnai būdavo skiriamas žymiems tal­kininkams arba kryžininkams, kairysis — vietiniams, pašauk­tiniams.

Todėl, neprieštaraujant mūšio eigai, galima manyti, kad Ko­vo mėn.  5 dieną, nuo pat ryto prie Dauguvos Livonijos kariuo­menė, praleidusi stovykloje neramią naktį, išsirikiavo kauty­nėms priekiu į pietus, užstodama lietuviams kelią į Rygą. Kairysis rikiuotės sparnas buvo atsirėmęs į Dauguvos upe. Taip buvo apsidrausta nuo galimo supimo iš kairės. Vidurinį rikiuotės pul­ką, vadovaujamą paties magistro, sudarė Ordino riteriai ir įvai­rūs vasalai, dešinėje stovėjo danų riteriai ir kryžininkai. Tas sparnas buvo sustiprintas kryžiuotšių riterių būrio. Jam vadova­vo danų karvedys Eilartas von Hoberg. Kairiajame sparne tik­riausiai rikiavosi žiemgalių kariai. Jiems teko baras tarp tsen­trinio pulko ir Dauguvos krantų. Kaip ankstšiau yra sakyta, to­kia kautynių rikiuotės tvarka yra tik spėjama. Kaip toliau ma­tysime, ji neprieštarauja, greitšiau, patvirtina mūšio metu vyku­sius kariuomenių taktinius veiksmus.

Iš mūšio eigos, kaip ji yra pateikta Kronikoje, galima spė­ti, kad Traidenio raiteliai sudarė bent du pulkus, būtent: pagrin­dinį — gausesnį, išsirikiavusį lietuvių kariuomenės dešiniaja­me sparne, priešais mag. Ernsto riterius, ir kitą — mažesnį, stovėjusį kairiajame sparne, priešais Eilarto vedamą pulką. Ga­limas dalykas, kad būta dar ir atsarginio lietuvių raitelių pulko ar dalinio, kuris galėjo stovėti atstu užnugaryje ar dešinėje. Kai­riojo pulko vadovybę Traidenis, be abejo, buvo pavedės ku­riam nors iš lietuvių kunigaikštšių, jam talkinusių.

Patšiai mūšio eigai aprašyti Livonijos Eil. Kronikoje yra paskirtos net  124  eilutės  Kovos eigą kartais nustelbia patšiam kronikininkui svarbios ar jam įdomios detalės:

Lai ši knyga /kronika/ pasakoja
Priešams ir draugams tikrai,
Kad šita kova buvo kovota
Rimtai ir aršiai
Tūkstantis ir du šimtais metais
Po Kristaus gimimo, tikrai,
Pridėjus dar septyniasdešimt aštuonis,per gavėnią, bet ne ryte,
Greitšiau dienai baigiantis.

Galima spėti, kad Dauguvą Ordino kariuomenė pasiekė Ko­vo 4 dienos rytą. Ji apsistojo stovykloje pavargusi nuo žygio, bet „pasirengusi kovai“, t.y. budėdama, nes mag. Ernstas buvo žvalgų įspėtas, kad paskui, jo kariuomenės pėdomis, seka lie­tuvių raiteliai. Stovyklaujantšiai Livonijos kariuomenei naktis iš Kovo  4  d. Į  5  d. turėjo būti nerami: aplinkui giriose buvo girdėti vis didėjantis priešo raitelių judėjimas, žirgų žvengimas ir ginklų žvangėjimas. Tada mag. Ernstas tikriausiai jau apgai­lestavo, kad taip lengvai, „nesigintšydamas“ leido išsiskirstyti vietinės  pašauktinės kariuomenės būriams.

Kovo  5  d. auštant livonietšiai skubiai rikiavosi kovai, nes žvalgų ir sargybų pranešimai sakė, jog prisivijusių lietuvių bu­vo labai daug. Traidenis išnaudojo kryžiuotšių delsimą pulti besitelkian­tšius lietuvių raitelių būrius. Jis labai gerai žinojo, kad šarvuoti riteriai yra grėsmingi tik tada, kai jie puola; stovintis riterių pulkas — kylio rikiuotėje ar linijoje, laukiantis priešo smūgio, nustoja savo ginklo ir kovinių veiksmų pirmenybės. Karinėje istorijoje yra žinomi atvejai, kai riteriai nusėdę nuo žirgų, sėkmingai gin­davosi kovodami prisidengę kliūtimis. Aizkrauklės mūšyje jie pasitiko lietuvių raitelių puolimą būdami raiti, abejingai pasi­ruošę patys pulti. Tokiu atveju jų eilės negalėjo būti pridengtos rimtesnėmis kliūtimis. Iš viso apie kokias nors kliūtis, priden­gusias livonietšių stovyklą, Kronika nepamini nei vienu žodžiu.

 Pirmasis mūšio tarpsnis. Per ištisą naktį lietuvių jėgos vis augo. Kovo 5 d. išaušus, Traidenis jau buvo sutelkęs prie­šais Livonijos kariuomenės stovyklą beveik visus savo raite­lius. Tatšiau skubėti jam nebuvo ko. Bent keletą valandų reikėjo duoti atsikvėpti atskubėjusiems vyrams ir jų žirgams. Todėl, tik kai jau gerokai įsidienojo, Traidenis nusprendė, jog „atėjo lai­kas“, ir davė savo kariuomenei ženklą pulti livonietšių eiles:

 Pagonims, atrodė, jau atėjo laikas,
Ir kai jų didžioji kariuomenė priartėjo,
Jie puolė tiesiai j brolių eiles.
Tada kilo abipusė kova,
Buvo kertamos tokios gilios žaizdos,
Kad kraujas sniegu tekėjo;
Abiejose pusėse matėsi,
Kristonių, taip pat ir pagonių,
Ne vienas bebaimis karžygys, 
Narsus ir rinktinis,
Puolantis statšiai mirtin:
Sniegas paraudo nuo kraujo.

 Keliomis eilutėmis kronikininkas nubrėžė tikrai smarkaus lietuvių raitelių ir livonietšių susidūrimo ir kautynių vaizdą. Ta­tšiau dar kol kas nesimatė jokių veiksmų nei vienoje, nei kitoje pusėje. Iš mūšio pradžios aprašymo atrodė, kad viską turėjo nulemti kovotojų narsa, ištvermė ir jų gausumas. Tatšiau taip atrodė tik mūšio pradžioje. Kovai vis smarkėjant, kroniki­ninkas, ją aprašydamas, pabrėžė:

Ir vis tik brolių kariuomenė
Suardė pagonių eiles

 Taigi, nežiūrint smarkaus ir narsaus — tikriausiai gauses­nio raitelių būrio puolimo, ką liudija „Ir vis tik“, kry­žiuotšių riteriai atlaikė lietuvių puolimą ir savu antpuoliu „su­ardė pagonių eiles“. Tai ypatš ryškiai atsiskleidė Livonijos ka­riuomenės dešiniajame sparne, kur kovėsi danai:

Ponas Eilartas tikras narsuolis,
Jis kovėsi labai drąsiai
Prieš susitelkusius pagonis.
Jis nusivijo juos su savo pulku,
Daug jų iškirto,
Smarkiai jis kovė pagonis.

Danų karvedžiui su dešiniojo sparno pulku perėjus į ant­puolį, lietuvių kairiojo sparno raitelių pulkas, atrodo, neatsilai­kė, pradėjo krikti ir ėmė trauktis atgal. Savo pagrindines jėgas Traidenis nukreipė į Livonijos kariuomenės tsentrą, kur matėsi plevėsuojanti Ordino vėliava ir rikiavosi kryžiuotšių riteriai. Kairysis Traidenio pulkas, matyt, buvo silpnesnis ir susidūrė su labai jau agresyviu ir veikliu Eilartu, vadovavusiu pajėgiam Livonijos kariuomenės dešiniajam pulkui. Tšia patiriame gudrią Traidenio taktiką /Kronikoje: klastingas — kare žygis/: kai­riuoju sparnu vaizduoti puolimą ir laiku atsitraukiant suardyti livonietšių eiles, nuviliojant jų kariuomenės stambią dalį į be­vaisį atsitraukiantšiųjų persekiojimą. Sutinkant su tokiu Traide­nio taktiniu planu, Aizkrauklės mūšyje galima įžiūrėti daug vė­lesnio Žalgirio mūšio kovos veiksmų ištakas, laidavusį Vy­tautui Didžiajam ir Jogailai didžiulę pergale. Tokiu atveju Kro­nikos eilutė „Suardė pagonių eiles“, įgauna priešingą prasmę, reiškiantšią livonietšių eilių pairimą.

   Antrasis mūšio tarpsnis. Eilartas su savo danų pulku /de­šiniuoju Livonijos kariuomenės sparnu/ puolėsi vyti besitrau­kiantšius lietuvių raitelius — Traidenio kairįjį pulką. Tuo tarpu lietuvių gausesnės pagrindinės jėgos aršiai kovėsi su kryžiuo­tšių riteriais ir jų vasalais, t.y. su jų didžiuoju pulku:

Tada buvo kovojama
Vyriškai ir narsiai;
Broliai tikrai pasižymėjo.
Išsilaikyti jiems, tatšiau, jau buvo sunku.

Diena slinko vakarop, ir mūšis pamažu baigėsi. Šiuo kartu kronikininkas jau aiškiai pasako, kad lietuvių jėgos buvo gau­sios vyrų— didesnės už besikaunantšius livonietšius:

 Pagonių kariuomenė atsigavo,
Nes buvo gausi kariais.
Smarkiai grūmėsi Ir kristonys, ir lietuviai:
Pasikeisdami galingais smūgiais ir dūriais.
Nuo jų kraujas tekėjo raudonu upeliu,
Verždamasis pro plieno šarvų žiedus.


     Kol Eilartas su savo pulku vaikėsi lietuvių raitelius, Trai­denio vedamas vidurinis ir rezervinis pulkai smogė ir ardė kry­žiuotšių, vasalų ir Rygos vokietšių gretas ir žiemgalių eiles. Da­nų pulko išpuolis pirmyn atidengė livonietšių viduriniojo pulko dešinį šoną, palikęs jį atvirą lietuvių smūgiams. Kronikininkas ypatingą dėmesį skyrė Ordino vėliavos žlugimui. Mat kritus vyriausiosios vadovybės ženklui, nutrūko ryšiai su dar bekovojantšiais daliniais, tuo patšiu krito dar iš paskutiniųjų besiginan­tšiųjų dvasia. Ordino vėliavos kritimas buvo ženklas, kad mūšis pralaimėtas.

Broliai kentėjo pralaimėjimą.
Jų Šv. Mergelės vėliava
Be atodairos nukirsta krito žemėn.
Ją laikė rankose riteris,
Jo vardas buvo Johan.
Ir jis krito po ja negyvas.
Dieve, gelbėk jį jo nelaimėje.

Kritęs Ordino vėliavnešys buvo narsus riteris Johan von Tiesenhausenas, jį mini ir kiti šaltiniai. Kritus vėliavnešiui, va­do ir telkimosi ženklui, kryžiuotšių eilės liko galutinai suardytas narsiausieji riteriai buvo žuvę arba sužeisti, tatšiau magist­ras Ernstas su likusiais dar vis kovėsi iš paskutiniųjų:

Nors jie buvo sumušti,
Tatšiau baimės neparodė,
Nei magistras, nei broliai
Sunkiai kentėdami.
Galop neišlaikė,
Nes kautis buvo jiems per sunku.
Jie patyrė skaudų pralaimėjimą.
Tuo pat metu buvo matyti
Iš ten sprunkant žiemgaliai.
Nei vieno neliko
Iš visų jų vyrų.

Kai Ordino vėliava krito, žiemgaliams paaiškėjo, kad rite­riai mūšį pralaimėjo. Todėl jų vadai daugiau netverdami ėmė trauktis su savo vyrais iš mūšio lauko, nelaukdami, kol Trai­denio raiteliai galutinai apsups dar vis besikaunantšius livonietšius. Žiemgalių pasitraukimas galutinai pakirto livonietšių dva­sią. Tuo žiemgalių žygiu buvo paliktas ir kairysis kryžiuotšių jėgų sparnas atviras lietuvių smūgiams. Pamatšiusi žiemgalių pasitraukimą:

 Kristonių kariuomenė nuliūdo.
Tą pastebėję pagonys,
Visomis jėgomis puolė.
Brolių vėliava gulėjo ant žemės
Kristonims tai buvo didelis smūgis.
Ten ir kritęs magistras gulėjo.
Kartu su juo, toje nelaimingoje kovoje žuvę,
Gulėjo narsių brolių septyniasdešimt vienas.
Dėl Dievo jie praliejo savo kraują.

 Livonijos kariuomenės pagrindinis — tsentrinis pulkas grūmėsi ir kovėsi iki galo. Tuo tarpu Eilarto danai, kryžininkai sustiprinti kryžiuotšių riterių būrio, iš viso — apie ketvirtadalis visos Ordino kariuomenės, vaikėsi ir:

 Žudė pagonis, kaip jau girdėjote,
Mat jis puolė juos persekioti.
Po to jam reikėjo skubiai grįžti pas brolius.

Eilarto narsiai vykdytas antpuolis ir karštas besitraukian­tšiųjų persekiojimas užtruko gan ilgai, tol, kol pagrindinės lie­tuvių jėgos galutinai sumušė stipriausią — tsentrinį ordino ri­terių pulką. Trumpa ir labai šalta besibaigiantšios žiemos diena jau artėjo į vakarą, kai pavargęs nuo skubaus persekiojimo Eilartas sugrįžo į mūšio lauką. Ten jo laukė skaudus netikėtumas:

Kai sugrįžo į mūšio lauką,
Jis išgirdo žinią,
Kad mūšis pralaimėtas.,
Jį apėmė skausmas ir pyktis,
Kad ir magistras buvo nukautas.
Jo žuvimą jis labai apgailestavo.
Pagonių didelis pulkas
Abipus buvo užstojęs
Vietą, pro kur pasitraukti reikėjo.
Tai buvo pražūtis karžygiui.
Savo raitelių būriui jis tarė:
„Tokia mano valia, privalote dabar
Būti man ištikimi,
Išsigelbėti ar žūti kartu su manimi,
Nes aš esu visiškai nuvargęs.“

 Ne tik karvedys Eilartas buvo nuvargęs nuo ilgai užtruku­sio persekiojimo ir kautynių nelygioje ir sunkioje vietovėje, Dauguvos pietinėse pakrantėse. Visas jo vestas pulkas ir žir­gai — visi buvo išsisėmė. Tatšiau nežiūrint beviltiškos padėties narsusis danų vadas ir negalvojo apie pasidavimą:

 Jo pulko brolių būrys,
Greitai prie jo prijojo.
Kartu su jais jis metėsi pirmyn,
Į pagonių kariuomene.
Pagonys šoko kautis:
Eilartui mėginant prasimušti,
Jo žirgas buvo užmuštas,
O jis pats — mirtinai sužeistas.
Jį sekusieji tik su dideliu vargu
Prasiskyrė kelią
Per priešų eiles.
Ponas Eilartas ten krito.
Jį reikia tikrai apraudoti,
Nes gerai atliko savo pareigą.

Eilarto vadovauto pulko pavėlintas sugrįžimas į mūšio lau­ką atnešė Livonijos kariuomenei pralaimėjimą Aizkrauklės mū­šyje. Tą kovos veiksmų klaidą išnaudojo Traidenis. Jo raiteliai pradėjo supti Ernsto pulką ir smogti jam iš šono. Smarkus Eilarto ant­puolis atitraukė iš ordino rikiuotės gal apie ketvirtadalį (ar dau­giau) jėgų, kurių pritrūko magistrui, kai lietuviai, kurių buvo daugiau, apsiautė livonietšius abiem sparnais. Kronikininko žo­džiai: „kad sutelkta lietuvių kariuomenė buvo „pasirengusi klas­tingam žygiui“, liudija, jog tas lietuvių kairiojo sparno pasi­traukimas buvo Traidenio suplanuotas ir kryžiuotšių suprastas, bet, deja, po mūšio:

Dabar turiu pasakyti:
Žiema buvo tokia šalta,
Kad daug kas nukentėjo
Iš kristonių ir iš pagonių.
Ir iš vienų, ir iš kitų
Ne vienas drąsus karžygys sušalo,
Ir narsuolis, ir rinktinis karys.

Mūšio aprašymą kronikininkas užsklendė įprastu, pamaldžiu palaimos linkėjimu kovoje kri­tusių sieloms, aišku, tik kristonių:

Daugiau neturiu ką sakyti,
Lai Dievas suteikia palaimą tiems,
Kurie praliejo savo kraują,
Už jį ir Jo Motiną.

Be to, jis dar priminė visą Livoniją apėmusį skausmą dėl ordino magistro žuvimo:

 Magistras Ernstas gulėjo negyvas;
Visam kraštui tas buvo didelis smūgis,
Jį apraudojo visi vyrai ir moterys.

Aizkrauklės mūšio pasekmės. Livonijos valstybei, o ypatš Livonijos ordinui, Aizkrauklės mūšio pralaimėjimas buvo labai skaudus smūgis.

Aizkrauklės mūšyje žuvo  71  Kryžiuotšių ordino riteris ir pats Livonijos magistras, Danų karaliaus vietininkas estų Revalyje, ir nežinomas skaitšius kitų. Jaunesniojoje Didmeisterių Kronikoje  tie nuostoliai nusakomi trumpai:

žuvo ordino magistras, <...> „ir tame mūšyje kartu žuvo  71 ordino brolis, kartu su jais — dar ir daug kilnių vyrų.“ Be abejo, tšia turima omenyje įvairūs pasauliniai ir bažnytiniai vasalai, iš Vokietijos atvykę kryžininkai, danai revalietšiai, rygietšiai ir kiti.

  Tatšiau už skaudžius nuostolius, patirtus mūšyje, ordinui ir visai Livonijai dar skaudesnis buvo žiemgalių sukilimas, pra­sidėjęs tuoj po pralaimėjimo. Sukilimas tęsėsi net iki  1290  me­tų žiemgalius stipriai paremiant lietuviams. Apie  11  metų žiemgaliai, remiami lietuvių, didvyriškai kovojo su pavergėjais. Kovoje už žiemgalių laisvę ypatš pasižymėjo jų kunigaikštis Nemeisis, visad palaikęs glaudžius ryšius su lie­tuviais ir jų Didžiuoju kunigaikštšiu Traideniu <...> Saulės kau­tynės, kaip ir kautynės ties Ašerade, ne tik stabdė, bet ir žlugdė Livonijos vokietšiams Lietuvos užkariavimo planus <...> Taigi, lyginant lietuvių pergalę ties Ašerade su Saulės kautynėmis, galime daryti tvirtą išvadą, kad kautynių ties Ašerade reikšmė Livonijos vokietšių atžvilgiu labai artima Saulės kautynių reikšmei.“

Po to didelio pralaimėjimo Livonijos ordino būklė labai pablogėjo. Jis pasirodė esąs per silpnas, kad vienas atsispirtų prieš Lietuvą. Todėl visas Kryžiuotšių ordinas, abi jo šakos — Prūsų ir Livonijos, buvo priverstos kaupti savo jėgas prieš vis stiprėjantšią Lietuvos valstybę

„Jeigu Kronikos autorius Saulės kautynėms skiria  107  eilutes, Dur­
bės kautynėms —  95  eilutes, Ledo mūšiui ties Karužų  192  eilutes, tai kau­
tynėms ties  Ašerade /Aizkraukle, Z.R./ —  253  eilutes." R.Varakauskas.
Kautynės ties Ašerade.

 (Zigmantas Raulinaitis)


Kovo mėnesio  7  dieną,   1279  metais įvyko Žiemgalių sukilimas

Sukilimas Žemgaloje prasidėjo 1279   metų pavasarį. Pagrindiniai žemgalių priešinimosi taškai, dėl kurių šiuose paskutiniuose laisvės kovose buvo išlieta ypatš daug kraujo, buvo Tervetė, Duobelė ir dvi mažesnės tvirtovės kraštutiniuose žemgalių krašto pietuose - Raktė ir Sidabrė. Abi pastarosios dabar yra Lietuvos ribose: Raktė - tai Žagarė, o Sidabrė - į rytus nuo Joniškio. Pirmuosius tris metus karas truko su permaininga laime abiem pusėm. Kovojama buvo visų pirma dėl Duobelės - pilies Žemgalos šiaurvakariuose. Kiek kartų kryžiuotšiai bandė ją įveikti, tiek būdavo jos gynėjų atmušami ir nuvejami. Žemgaliai, vadovaujami Nemeisio, ne tik apgynė Duobelę ir Tervetę, bet ir patys puolė Rygos apylinkes.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais).

Aizkrauklės mūšyje žlugus Livonijos ordino žygiui prieš Lietuvą, kryžiuotšių būklė gerokai pablogėjo. Nežiūrint ordino Prūsų ir Livonijos šakų vadovybių sujungimo vieno magistro rankose, sujudę žiemgaliai smarkiai grasino Livonijos valsty­bės saugumui ir ordino valdžios pastovumui. „Tą  1279   m. Ko­vo dieną kryžiuotšiai prarado, ką buvo laimėje per paskutinius šešerius metus.“

Prie visų nelaimių prisidėjo dar ir nepalankios to meto po­litinės ir ekonominės aplinkybės Vakarų Europoje. Sumažėjo kryžininkų pagalba ordinui iš Vokietijos. Susiduriant su prie­šais, ordinui teliko pasitikėti vien tik savo jėgomis.

Tuo sunkiu laikotarpiu, kai Kryžiuotšių ordinas tvarkėsi pa­šlijusius reikalus ir siuntė pastiprinimus iš Prūsų į Livoniją, kartu spręsdamas karinės vadovybės sujungimą, pavasariui vos tik išaušus, „kai sužėlė nauja žolė“, žiemgaliai pradėjo išsilais­vinimo kovas:

Kai magistras Ernstas nukautas gulėjo,
Tie, kurie nuo kalavijų
Žiemgalių liko nekrite,
Bėgo iš kovos lauko.
Pasniko metu tas įvyko,
Kai sužėlė nauja žolė,
Žiemgaliai susitarė
Užpulti Tervetės pilį,
Bėgliai — livonietšiai iš Aizkrauklės mūšio.
Kuri stovėjo jų žemėje.
Įvyko tas tą dieną,
Kuri buvo tam skirta.

Tą paskirtą dieną, 1279   metų ankstyvą pavasarį, būrys žiemgalių užpuolė Tervetę, sunaikino priešpilį, kuris, matyt, bu­vo menkai įtvirtintas, tatšiau nebepajėgė paimti pilies:

Priešpilyje gyvų nebeliko,Vieni buvo nukauti, kiti sugauti.Ten buvę kristonys.

Tervetės pilį gynė kryžiuotšių riteriai su stipria įgula. Nuo pilies sienų taikliai šaudydami šaudyklėmis — arbaletais, jie atmušė netikėtą sukilusių žiemgalių užpuolimą.

Nors Tervetės žygis ir buvo nesėkmingas, tatšiau sukilėliai buvo pastabūs ir įgautą patyrimą panaudojo kitame žygyje, at­sikovodami savo buvusią sostinę. Kronikininkas taip pasakoja:

Priešpily paimtą prastuolį, Bertolt vardu, Žiemgaliai nenužudė, Nes jis buvo šaulys /arbaleto/. Jis buvo jiems vėliau naudingas. Paliksią jį gyvą Jie sakė, jei eis pas juos. Jis mielai su tuo sutiko. Mat žiemgaliai rado Ten, tame priešpilyje, Šaudyklių — arbaletų ir strėlių. Jų buvo ten apstšiai. Greit viską susirinkę Jie ypatš džiaugėsi tomis šaudyklėmis.

Puldami pilį, žiemgaliai savo kailiu patyrė tų šaudyklių — arbaletų gerą taiklumą ir galingumą. Radę jų atsargas priešpilyje, jie tikrai apsidžiaugė. Žiemgalių vadas buvo numatantis vyras, kartu su išsigabentomis šaudyklėmis jis išsivedė ir kryžiuotšių kareivį Bertoltą, mokėjusį jas vartoti. Jis turėjo juos  mokyti, kaip reikia užtaisyti ir šaudyti tų laikų įmantriu ir gan sudėtingu ginklu:

Blogasis kristonis /Bertoltas/ pasirinko
Iš jų tiek šaulių,
Kiek buvo arbaletų.
Visus, kurie neišmanė,
Ėmė mokyti, kaip reikia
įtempti šaudykię ir šauti.
Žiemgaliams buvo tas naudinga.

Tuo tarpu kryžiuotšių įgula Tervetėje, padrąsinta nepavy­kusio užpuolimo, ryžosi likti pilyje ir toliau ją narsiai ginti, nežiūrint apėmusio visą kraštą sukilimo. Pasitraukę nuo Tervetės sukilėliai buvo Bertolto greitai apmokyti šaudyti stiprios pramušamosios jėgos ginklu.Kaip tik tuo metu iškilo naujas žiemgalių sukilėlių vadas, vardu Nameisis. Kronika sako, kad pradžioje jis buvo ištikimas Kryžiuotšių ordinui ir gerbiamas:

   Kiek įvertinimo ir garbės
   Jis buvo patyręs iš brolių.
   O atsidėkojo veidmainyste.

Žiemgaliams  1272 m. pasidavus Ordino valdžiai, Nameisis, tada vienas iš jaunesniųjų vadų, matyt, buvo likęs pavaldus ir paklusnus Ordinui. Tatšiau atsi­radus progai išsilaisvinti, Nameisis greitai iškilo, kaip žymiau­sias žiemgalių sukilimo vadas. Kronikose jis kartais vadina­mas žiemgalių karaliumi.

 Nameisis atsikariauja Tervetę.
Per tą laiką kariuomenė
Stipri iš visur susirinko.
Ją sušaukė Nameisis,
Jis buvo jų visų karo vadas Ihoubetmanl.

Žiemgaliams teko antrą kartą pulti Tervetę. Šį kartą užpuo­limą suruošė pats kunig. Nameisis, jis pats ir vadovavo puo­limui. Tervetės puolimas Kronikoje yra aiškiai ir vaizdžiai ap­rašytas. Puldamas pilį, kuri buvo kryžiuotšių sustiprinta ir pa­versta konvento pilimi, Nameisis pavartojo arbaletus:

Kai žiemgaliai atžygiavo,
Tą aš patyriau,
Jie tuoj griebė skydus ir ietis,
Kad pilį pultų.
Brolių buvo viso penkiolika
Toje konvento pilyje.
Jų dalį jie nukovė.
Tada jie kovėsi ir su kitais,
Kurie buvo pilyje.
Tatšiau jie žinojo, kas daryti,
Ir kovėsi jie kaip narsūs karžygiai.
Nors jų nedaug teliko, bet jie gynėsi.
Strėlėmis šaudė ir akmenimis
Svaidė ir šaudė taikliai,
Į tuos, kurie prisiartindavo,
Visus juos kovė.
Ant pilies sienų užkopę,
Jie gynė griovį ir vartus.

Pilis buvo ginama narsiai ir iš paskutiniųjų, nors įgula dėl sunkių nuostolių liko negausi, tatšiau sustojusi ant pilies sienų taikliais arbaletų šūviais ardė žiemgalių eiles. Tuo įtemptu mo­mentu, kai žiemgaliai veržėsi per pilies griovį, mesdami į jį fašinas — žabų ir šakų kūlius, ir jau pasiekė pilies vartus, Na­meisis liepė savo šauliams pavartoti iš kryžiuotšių paimtus ar­baletus. Besiginantys kryžiuotšiai to nesitikėjo ir stovėdami sienų viršuje nesisaugojo.

Nameisis nenusileido,
Liepė savo šauliams šaudyti.
Broliai nežinojo,
Kad tas išdavikas šuo
Atkrito nuo kristonių.
Jie net ir negalvojo,
Kad į juos kas šaudys,
Manė tuo pasinaudosią.
Todėl jie ir nesisaugojo.
To tik ir laukė Bertoltas.
Per labai trumpą laiką
Šaudyklėmis — arbaletais daug jų sužeidė,
Taip, kad jie jau nebepajėgė gintis.
Bet likę dar vis smarkiai gynėsi,
Svaidė ir šaudė,
Atkakliai besigindami,
Net iki ketvirtos dienos.

Prie šito platoko pilies puolimo aprašymo nebūtų ko ir pri­durti. Gal tik reikėtų pabrėžti šaudyklės — arbaleto reikšme tų laikų kautynėse. To meto karinėje technikoje arbaletas reiškė strėlėmis šaudomo ginklo aukštšiausią išsivystymą. Arbaleto pramušamoji jėga, o ypatš — taiklumas, pralenkė šaudomojo lanko pajėgumą. Nors tuo laikotarpiu, Anglijoje, vadinamas long bow — ilgasis lankas buvo laikomas jei ne geresniu gin­klu, tai bent tolygiu arbaletui. Puolant Tervete, Nameisis pa­rodė, kaip, pasisavinus veiksmingesnį priešo ginklą, galima su­mušti jį jo paties ginklu.

Ketvirtajai apgulos dienai įpusėjus, Tervetės gynėjai, kry­žiuotšiai, įsitikino, kad pilies neapgins:

     Iš tiesų, galima sakyti, Jų būrys liko per mažas.
     Jie jau sutiko, kad 
     Reikia gyvybe rizikuoti ir  
     Veržtis iš pilies.

   Prieš palikdama, pilį, įgula padegė prie pat pilies stovėjusį malūną. Ugnis persimetė į pilį ir ji užsiliepsnojo. Pasiryžusi Žūtbūt išsiveržti iš pilies, įgula gaisro negesino:

Broliai atidarė pilies vartus, Ir atsidūrė į piktus priešus, Stovintšius priešais pilį. Paskui brolius Ėjo vyrų būrys. Kai Nameisis juos pamatė,  Jis šūktelėjo saviesiems: „Narsūs karžygiai, pulkite Drąsiai brolių būrį! Jis taip buvo nusprendęs ir Žiemgaliai džiūgavo, Kad jiems taip pasisekė, Nes pilis jau degė.  Jie stebėjo stovintšius brolius, Jų būrys buvo daug mažesnis. Ir jie buvo nugalėti. Nors broliai gerai gynėsi, Galų gale jie buvo sumušti. Išlikę gyvi buvo paimti nelaisvėn. Taip baigėsi kova, Žiemgalių galia laimėjo.

 Tuoj po pergalės žiemgaliai surengė kryžiuotšiams teismą. Lyg koks karo lauko vteismas: greitas nuosprendis ir tšia pat sprendimo įvykdymas. Žiemgaliai kariai sustojo platšiu ratu. Kryžiuotšiai riteriai buvo įleidžiami po vieną į rato vidurį ir be pasigailėjimo kalavijais sukapojami. Keletas riterių belaisvių buvo pasiųsti Lietuvon. Tuo Nameisis parodė savo pavaldumą Traideniui. Tik Lietuvos valdovo parama davė vilties žiemgaliams išsivaduoti iš ordino vergijos.

 Užėmę degantšią Tervetę, žiemgaliai gesino gaisrą ir greitai  tvarkėsi:

Jie tuoj atstatė pilį,Kuri buvo brolių rankose, Kaip ankstšiau pasakojau, Ir vėl ėmė kovoti kaip ir ankstšiau.

Tervetės atsiėmimas pakėlė žiemgalių ūpą, ir visoje vaka­rinėje Žiemgaloje kilo smarkus pasipriešinimas ordino valdžiai. Netekęs Tervetės pilies, svarbaus atsparos posto Žiemgaloje, ordinas pavertė Kuldingą Kurše pagrindine baze, iš kurios bu­vo kariaujama prieš sukilėlius.

(Zigmantas Raulinaitis)

Kovo  13 -Balandžio 16,  1362  metais Kauno pilėnai narsiai ginasi 

 1362  metais Kęstutis su stipria kariuomene atžygiavo ginti pilies (Kauno). Bet kristonys su savo pajėgomis privertė jį atsitraukti ir po sekmadienio [po Kovo  13 ], magistras su saviškiais apgulė pilį ir iškasė griovį nuo Neries upės žemyn į Nemuną, [ir išilgai] griovio supildami pylimą su užtvara ir kuorais, kad patys galėtų vieni kitiems padėti, o priešą nuvyti. Ir nutarė jie veikiau mirti, negu atstoti nuo pilies jos nepaėmę.

       Magistrui pavedus, maršalas brolis Heningas, vykdydamas savo pareigą padalijo kariuomenę, nurodė kiekvienam savo vietą, paskyrė taip pat kariuomenę į salą saugoti savo laivų ir t.t., tretšią dalį išdėstė aplink Kauno pilį, narsesnius-išilgai užtvaros ir t.t.


 Pagaliau maršalas įsakė statyti mašinas ir kitus pabūklus sulig pilies aukštšiu, o pilis buvo labai aukšta ir stipri. Tada maršalas atitraukė kariuomenę, nes pilyje buvo daug šaulių, kurių strėlės sunkiai žeidė kristonis.

 Tuomet Marienburgo dailidžių meistras Markvardas sugalvojo ir pastatė mašiną, arba sienodaužį, kuriuo išgriovė kampinį priešpilio bokštą iš Nemuno pusės.

 Kitą visiškai panašią mašiną pastatė Karaliautšiaus dailidžių meistras Motiejus, kuria visai sudaužė priešpilio bokštą prie Neries. Su ta patšia mašina jis panašiai daužė pilies mūrą. Smarkiai apgriovė mūrą ir štrasburgiškiai su savo pabūklais.

 Iš eilės minėtieji dailidžių meistrai, būtent Markvardas iš Marienburgo pastatė mašiną-bokštą, aukštšio sulig pilimi, pristumdami ligi pilies griovio, o meistras Motiejus iš Elbingo-kitą rytuose, kurį nutempė į pozitsiją, kur stovėjo ordino broliai iš Ragainės. Tuo tarpu magistras Vinrichas iš Kniprodės su savo aukštšiausiais pareigūnais nuodugniai svarsto, kaip sutriuškinti tikėjimo ir kryžiaus priešus ir visiškai išgriauti pilį.

 Susitaręs magistras užpila priešpilio griovį ir pastato atitinkamo aukštšio statinius, kad jo kariai nuo jų galėtų įsiveržti į pilį. Stabmeldžiai, tatai suprasdami, iškiša iš mūro sijas, kad esąs pakeliamasis tiltas  paliktų laisvas naudotis.

 Nuo tol stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, kristonių nelaimei, karžygiškai gynėsi. Ir jie nusileidžia [nuo išorinio mūro] su statybine medžiaga ir prie Neries pastato bokštą, iš kur strėlėmis padarė didelių nuostolių, kol dailidžių meistras Markvardas tą bokštą nuvertė į Nerį lyg liepos lapą. Taip buvo numuštas jų pasipūtimas.

 Tada prūsai ir vokietšiai kryžininkai greitai supuola prie vieno bokšto ir, padegę vieną namą, pradėjo laužti priešpilio mūrą, bet stabmeldžiai taip pat nulipo nuo pilies vidaus mūro ginti priešpilio, kurio mūrą kristonys buvo jau taip suknežinę, kad jis nuvirto drauge su stabmeldžiais. Kristonys supuolę žeidžia juos ir žudo, ir šitaip užėmė priešpilį, o stabmeldžiai buvo priversti šliaužti atgal į pilį.

 Žuvo tenai, name ir kristonių kartu su stabmeldžiais, ir niekas, pakliuvęs į jį neišsigelbėjo, visus prarijo ugnis. Pakliuvę kaip į spąstus, vokietšiai bėgo baisiausiai išsigandę. Tada ir sudegė Morungeno teisėjas Jonas Tsėnietis iš Vokietijos ir dvejetas ordino brolių sudegė. Sudegė taip pat Elbingo vėliavos būrys. Apdegė nuo ugnies ir kai kurie kryžininkai.

 O Šponheimo grafas su savo vėliava vyriškai puola pilį, paskui jį seka ordino vėliava, drauge veržiasi Firnenburgo grafas Gerhardas ir dvejetas Hohenlojės kunigaikštšių su kitais kryžininkais; po to Švento Jurgio vėliavos būrys, vadovaujamas Jurgio iš Hertenbergo, kuris sekė ragainiškių pėdomis.

 O maršalas, kaip vadas, žiūrėjo, kad viskas-mašinos ir t.t.- būtų budriai saugoma.

 Ankstesnėje vietoje brolis Markvardas iškėlė naują mašiną, kuria taip trupina mūrinę pilies sieną baisiais smūgiais, kad ji pradėjo griūti.

 Bet jau visai kariuomenei įkyrėjo ilgas, varginantis apgulimas, besitęsianti keturiolika dienų. Tad magistras, pasitaręs su aukštšiausiais pareigūnais, pasiūlė pamėginti pulti visomis pajėgomis ir šturmuoti. Būtent ugnyje išilgai mūro buvo pastatyti sienodaužių žinovai, kurie daužė mūrą, bet pilėnai iš vidaus jį užtaisydavo, nes iš lauko pusės juos nuvydavo kristonys.

   Pagaliau Verbų sekmadienį (Balandžio  10  d.) Ordino broliai apgulė pilį iš visų pusių, tikėdamiesi, kad pajėgs įsiveržti pro kiaurymę, kurią savo sumanumu buvo pramušęs Marienburgo dailidžių meistras. Šaudydami pro ją strėlėmis stabmeldžiai labai kenkė kristonims, tvirta gynyba užkirsdami jiems kelią. Pasitarus magistras stengėsi praplėsti kiaurymę ir įsakė triūsti iki Didžiojo penktadienio (1362  metų Balandžio  15  d.)-dieną ir naktį. Pasitaręs su savaisiais magistras liepė sukalti ir uždegti ties kiauryme sienoje sienos aukštšio bokštą, o dailidžių meistras, darbo vadovas, iškėlė jį, kad degantys gabalai kristų į pilį. Lietuviai negalėjo pasitraukti dėl suvirtusių mūro akmenų ir dėl lygiaaukštšio, kuris taip įsiliepsnojo, kad stabmeldžiai nebegalėjo užgesinti, kadangi viešpats labai norėjo, kad jie mirtų šitaip tą patšią dieną, kurią kristus kentėjo už mus.

 Velykų išvakarėse (Balandžio  16  d.) minėtam dailidžių viršininkui buvo įsakyta, kad su savaisiais žmonėmis toje patšioje vietoje pastatytų kitą bokštą, lygų pilies aukštšiui. Brandenburgo komtūras pastatė jį vieton ir ėjo su saviškiais sargybą prie kitų darbų. Ir jis pastebėjo, kad mūras nuo sienodaužių smūgių ir mašinų iš lėto pradeda irti. Tą mūrą saugojo pats Karaliautšiaus komtūras su 80  vyrų. Nenorėdamas statyti jų į pavojų, jis liepė jiems bėgti šalin, kad mūras ant jų neužgriūtų. Taip jie ir išsigelbėjo, kai mūras pagaliau nuvirto, Dievui davus, be pavojaus kristonims.

 Kareiviai pamatę, kad mūras sugriuvo, subėgo džiūgaudami. Ordino brolis Ortolfas su savo žmonėmis ir Brandenburgo dalimi taip pat atskubėjo prie kiaurymės ir, susimaišę su stabmeldžiais, veržėsi į pilį. Atvyko ir maršalas, bet jis atšaukė kareivius atgal, nes dėl kiaurymės siaurumo, stabmeldžiams ginantis, niekas negalėjo prasimušti.

 Paskui, nematydami jokios pagalbos, stabmeldžiai, kaip ir kristonys, prinešė malkų ir pušų padegimui. Kristonys svaidė ugnį į pilį, kurią dar buvo galima užgesinti. Taip pat ir kristonims nebuvo kaip atsitraukti, ir jie žuvo tenai drauge su stabmeldžiais. Šitokiam mirties pavojuje krito pilis.

 Kai kurie stabmeldžiai bėgo į vartus priešais Nerį. Tenai sustabdė juos Ragainės komtūras brolis Henrikas. O su tais, kurie bėgo nuo mūro, kovojo brolis Burkhardas iš Mansfeldo. Ir ką tik rado, visus užmušė išskyrus Kęstutšio sūnų Vaidotą, kurį paėmė į nelaisvę su  36   stabmeldžiais.

 Iš tikrųjų manoma, jog pilyje žuvo tik pilies įgula, o ne   2000    ar  3500   karių kaip rašo kronikos. Pilies įguloje galėjo būti ne daugiau    200-300  . Kryžiaivių žuvo  200  , kiti šaltiniai mini   400  žuvusių kristonių užgriuvus pilies sienai.

 (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

 Kovo mėnesio   14   dieną,    1323   metais Žemaitšiai nusiaubia Kristmemelio apylinkes

Tais patšiais metais, tretšią dieną po švento Grigaliaus, popiežiaus, šventės, lietuviai iš Žemaitos su savo kariuomene užkariavo Klaipėdos miestą ir nužudė vieną kunigą, Teutonų ordino brolį. Tame mieste jie paėmė į nelaisvę  70  žmonių, vienus iš jų nužudė, o kitus išsivarė į amžiną vergovę. Jie pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštšių pilis, daug kogų bei kitokių laivų ir visa, kas degė, išskyrus patšią pilį, kurioje gyveno broliai.

(Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika)

  Kovo mėnesio  15  dieną,  1338   metai niokojama pavergta Prūsa

1338  metais, Kovo  15 dieną, nemažai lietuvių ir žemaitšių įsiveržia į Prūsos žemę, niokodami tris dienas.

  (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Kovo Mėnesio 21 dieną, 1377 metais Kunigo Kęstutšio vedama kariuomenė nuniokoja pavergtą Kuršą

Tais patšiais metais Palmių sekmadienį (Kovo  21d.  ) karalius Kęstutis kartu su savo sūnumis ir Algirdo sūnumis, savo sūnėnais, su didele kariuomene, kurioje buvo ir rusų, kaip priešai įsiveržė į Kuršą (Curoniam), apie ką iš anksto niekas nežinojo, ir degino Goldingos apskrities ir Kuršo dietsezijos kanauninkų dvarus (bonis), užmušinėjo gyvulius ir žudė žmones ir padarė daug per kelerius metus nepatirtos žalos. Užmuštų ir į nelaisvę paimtų skaitšius siekė   700, nors ir keli lietuviai buvo pagauti ir nužudyti. Tuomet ir vienas bajoras, vardu Pekste, karaliaus Kęstutšio valdininkas (vaivada) Trakuose buvo pagautas. Tai gėdingas beširdis kenkėjas, į nelaisvę patekusių kristonių kankintojas.

 (H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos)

Mūšis miške  1287   metų, Kovo mėnesio   26  dieną  

Praėjus 12 dienų po kautynių Riterių arklidėse, Rygoje susirinko pasitarti Livonijos ordino vadai. Magistras Vilekinas sušaukė kapitulą į posėdį. Tuo patšiu metu Ry­goje lankėsi didžiojo magistro pasiuntiniai — atstovai iš Vo­kietijos ir Prūsų ordino — iš Karaliautšiaus. Ordino vadams, komtūrams ir fogtams reikėjo ne tik, aptarti skaudaus pralaimėjimo išdavas, bet ir išklausyti  atvykusius svarbius pasiuntinius.  Tatšiau kapitulai neilgai teko posėdžiauti:

 Kitą dieną bevalgant
greit atbėgo pasiuntinys.
Jis pranešė magistrui,
kad žiemgalių kariuomenė
tą patšią naktį
niokojo prie Ikškilės;
tatšiau pati pilis buvo apginta,
nors žalos yra daug padaryta:
Kaip pasiuntinys sakė,
priešpilis buvo sudegintas
žiemgalių rankomis,
ir jie paėmė daug grobio.
Atžygiavo jie daugiausia pėsti,
juos reikia skubiai vytis.
Taip sakė pasiuntinys.  

Gavęs pranešimą apie žiemgalių kariuomenės užpuolimą, magistras Vilekinas davė įsakymą tuojau pasiruošti skubiam žygiui persekioti su grobiu besitraukiantšių priešų. Visi po­sėdyje dalyvavę vadai, išskyrus tris komtūrus (vienas liko Rygoje magistro vietoje), pasiruošė į žygį:

Kurie tik galėjo žygiuotin ir tiko kovai, nė vienas nebuvo paliktas.  Kariuomenės susitelkimo vieta buvo paskirta prie pa Rygos buvusi sodyba — didelis ūkis:

Sodyba vadinosi Rigeholmas, į ten jis liepė joti kariuomenei;
netoli mieštoji buvo.                 
Magistras Vilekinas labai prašė, kas nori jungtis prie telkinio, lai atvyksta pas jį ten.  


Telkimosi vietoje surinktą kariuomenę kronikininkas taip vaizdžiai aprašė:

Daug garsių karžygių knechtų
matėsi brolių būryje.
Jų krūtinšarviai blizgėjo,
ir šalmai švytėjo kaip stiklas.
Kas iš latvių ir lybių [mieste] buvo,
visi prisijungė:
vyko jų du šimtai.
Miestelėnų [rygietšių] ir kryžininkų
šešios dešimtys žygiavo su jais
labai noriai, tie narsūs karžygiai
prisijungė prie brolių kariuomenės.  

Iš pateikto aprašo matyti, kad livonietšių kariuomenė buvo negausi, ypatš maža turėta tuo metu kryžininkų — mal­dininkų, svetšių iš Vokietijos. Visą magistro kariuomenę te­sudarė tik  500   raitelių. Nors ir buvo skubama, tatšiau vien tik kariuomenės telkimas greitšiausiai užtruko visą tą dieną:

Tada buvo tvarkoma kariuomenė:
kaip ji turės rikiuotis kovai —
buvo duoti nurodymai.
Vienam drąsiam karžygiui,
broliui Bertoldui iš Šauenburgo,
visų brolių mėgstamam,
buvo pavesta nešti vėliavą.  

Vėliavnešys kryžiuotis Bertoldas ne be reikalo buvo kronikoje pagirtas. Jis savo narsumą ir drąsą įrodė vėliau tos mūšyje.

Persekiojimas. Kariuomenės atskiros vėliavos, būtent daliniai ir būriai, gavo nurodymus, kaip rikiuotis žygiui ir kaip tvarkytis kautynėse. Iš nurodymų svarbiausias, be abejo, buvo įsakymas nepasimesti ir neatsiskirti nuo savo vėliavos:

Kai jau buvo žinoma,
kad visa kariuomenė susitelkė,
nebuvo ilgiau delsiama
ir ji skubiai išžygiavo.
Pradėję tą karo žygį,
jie nesustodami žygiavo tol,
kol pasiekė Ikškilę.  

Iš Rigeholmo sodybos buvo išžygiuota tikriausiai kitai dienai auštant. Livonietšiai žygiavo Dauguvos dešiniuoju krantu, mat Ikškilės pilis stovėjo maždaug už  25  varstų, deši­niajame upės krante. Po skubaus žygio kariuomenė galėjo pasiekti Ikškilę popietšio metu:

Jie ten pamatė, kas buvo įvykę
ir kiek žalos buvo padaryta.
Magistras prašė pasakyti,
ar seniai tas atsitiko
ir kada pagonys iš ten pasitraukė.

Iš pilies viršininko, Ordino riterio, magistras išsamiau sužinojo apie žiemgalių užpuolimą, jų antpuolio atmušimą kada jie pasitraukė:

Gaisrų ugnys dar stipriai degė:
taigi buvo matyti,
kad tas įvyko tą pat rytą.  
Be to, magistras sužinojo, kokia kryptimi priešai pasi­traukė:

  ir magistras apie tai sužinojo, neilgai jis ten užtruko: mat priešai jau buvo nužygiavę, įr jie užėjo jų pėdsakus. Pagonys nuskubėjo į savo šalį, o brolių kariuomenė žygiavo paskui; ji buvo neskaitlinga, iš viso tik penki šimtai. 

Iš surinktų žinių apie žiemgalių kariuomenę, ypatš iš Ikškilės pilies viršininko, magistras Vilekinas galėjo susida­ryti vaizdą apie priešų gausumą. Žinoma, kronikos autorius rašydamas žinojo tiksliau apie juos:

Žiemgalių buvo daug daugiau: jie turėjo kovai karių savo pulke keturiolika šimtų. Vėliau tuo buvo įsitikinta. 

Surinktos žinios apie besitraukiantšios žiemgalių kariuo­menės gausumą buvo labai nepalankios livonietšiams, tatšiau:

broliai išžygiavo
nepaisydami, ar laimės, ar pralaimės;
kur tik priešus sutiktų,
jie norėjo su jais tuoj susikauti
dėl Dievo ir už kristonybę.
Jiems buvo skaudu ir dėl pralaimėjimo,
kurį patyrė Arklidėse prie Rygos.
Todėl magistras Vilekinas kalbėjo:
„Arba sumušime žiemgalius,
arba visi žūsime „.
Toks buvo brolių ryžtas. 

Žinoma, magistrui žodžius priskyrė kronikos autorius,  nes rašydamas apie mūšį, jis žinojo žygio ir kovos išdavas.

 Žiemgalių kariuomenė su visu Ikškilės apygardoje paimtu grobiu traukėsi girių keliais ir takais, raiteliams sunkiai įveikiamomis, tatšiau jiems, krašto gyventojams, gerai žinomomis vietomis. Apie žygio kelio sunkumus, kuriuos Livonijos kariuomenė turėjo nugalėti, dėstoma kronikoje:

Jie skubėjo paskui priešus.
Kelius jie rado labai blogus,
nei tiltų, nei lieptų
niekad nebuvo ten statoma.
Tris dienas jie žygiavo
ir kentė didelius sunkumus.
Ne vienas iš jų sušlapo upokšnyje.
Tretšios dienos vakare
kariuomenė sustojo postoviui
girioje, prie upelio.
Ten jie norėjo gerai pailsėti.

  Postovis girioje. Livonijos kariuomenės postovio vieta, kitaip sakant, stovyklavietė, kurią įsirengė po trijų dienų greito persekiojamojo žygio, yra nurodyta Hermanto Vartbergės kronikoje: „Jis pats [t.y. Vilekinas] vadovavo karo žygiui prieš žiemgalius, įsiveržė iki vietovės, vadintos Grose, ir ten žuvo kartu su  34  broliais [riteriais] ir kitais kariais. Ten pat yra kronikos autorių paaiškinimas, kur ta Grose vietovė ieškotina: Noenburgo parapija, Vėzėteno (Weesahten Grose) dvaras, Grose (Beihof) palivarkas. Vietovė yra Kurše, vos tik peržengus naujųjų laikų Žiemgalos sieną.

 Atstumas nuo Ikškilės iki Jaunpilio (Neuenburg), netoli kurio yra buvusi Grose, tiesia linija yra apie 100 varstų. Kur į pietus nuo Jaunpilio stovėjo žiemgalių Duobelės pilis, į ją greitšiausiai skubėjo grįžtanti žiemgalių kariuomenė. Ji žygiavo keturias dienas, kol atsidūrė netoli Grose, kurią Livonijos kariuomenė dėl sunkiai įveikiamų raitajai kariuomenei kelių, juo labiau anksti pavasarį, pasiekė per tris dienas.

 Žygio kelio galijobūti apie  150  varstų. Skubus persekiojimo   žygis ypatš nuvargino žirgus, o taip pat ir raitelius, kuriems dar reikėjo įsirengti pastoviui stovyklą:

Giria buvo tanki, ir visiems buvo ankšta,
net nereikėjo kiti stulpų
žirgams pririšti
Žirgus paliko stovėti tarp medžių.
Kariuomenei susirinkus,
buvo ruošiama stovykla naktšiai:
girioje skambėji kirvių kirtšiai,
visur liepsnojo laužai.
Ir vyrai, ir jų irgai nuvargo,
kiekvienas tik troško poilsio.
Ten sugulė daug tų,
kurie jau niekad nebegrįžo į namus.

 Taip kronikos autorius liūdnu tonu baigė eiliuoti apie pasiruošimą postoviui girioje prie Grose, nes žinojo, kas stovyklaujantšiuosius  ištiko.

Tuo tarpu skubai žygiavę Duobelės kryptimi žiemgaliai, būdami arti savi pilies, pajuto, kad ir persekiotojų kariuomenė yra netoliese, „anai kariuomenei [livonietšių] to nežinant“. Vilekino kariuomenės saugai ir žvalgai, jei tokie buvo išstatyti, deja, nepastebėjo ir nepajuto, kad netoliese jų buvo tyliai sustojusi ir žiemgalių kariuomenė. Tuo tarpu:

pagonys pasistengė
pasiųsti drąsius karius,
kad gerai išžvalgytų brolių kariuomenę
ir apžvelgtų jų stovyklą.

Livonietšių stovyklos laužai aiškiai liepsnojo. Nakties metu žiemgaliai juos iš tolo matė. Jiems buvo lengva ne tikstovyklą surasti, bet ir ją išžvalgyti, sužinoti persekiotojų skaitšių. Žiemgalių žvalgai netruko sugrįžti. Jie pranešė: „ Tik mažas pulkas paskui mus atsekė nuo Dauguvos“. Tada vienas iš žiemgalių [jų vadas] tarė:

 Pasiruoškime kovai
ir pulkime, dabar laikas,
nes jų kariuomenė taip arti ir miega.
Jei brolius nugalėsime,
žus ir Heiligenbergo pilis,
jie turės ją mums palikti,
ir mūsų šalis bus laisva.
Tatšiau mes turėsime palikti savo šalį, jei ta pilis išliks jiems.
Geriau visiems žūti,
negu viską prarasti,
geriau rizikuokime savo gyvybėmis.
Lai Dievas mums pagelbsti,
nes mūsų jėgos labai stiprios
ir mes galime smogti tai kariuomenei,
atsekusiai paskui mus nuo Dauguvos.

  Žinoma, tai kronikos autoriaus žodžiai; jo nuomone juos turėjęs tarti nežinomo vardo žiemgalių vadas — kunigaikštis. Vado žodžiai rado vienbalsį pritarimą kariuomenėje. Reikia kreipti dėmesį į Heiligenbergo pilies priminimą. Ta pilis liko didelė kliūtis žiemgalių laisvės kovų pabaigoje, nes ji buvo Ordino pastatyta jų krašto viduryje.

Žiemgalių kariuomenė skubiai pasiruošė pulti livonietšių stovyklą. Atsigabentą grobį jie pasiuntė greitšiausiai Duobelės pilį ir:

ilgiau delsta nebuvo,
gerai susitvarkiusi kariuomenė
nuskubėjo prie brolių kariuomenės tvarkingai pasiruošusi kovai.  

 Mūšis. Naktis livonietšių stovykloje praėjo ramiai, visiems giliai miegant ir nenujautšiant artėjantšio pavojaus. Kai išaušo, magistras sušaukė riterius pasitarti. Visiems susirinkus miško aikštelėje, vienam iš jų magistras įsakė išsiųsti žvalgus, kad jie surastų besitraukiantšių žiemgalių kariuomenės pėdsakus:

 Žvalgai buvo išsiųsti,
bet jie tuojau sugrįžo
ir pranešė: „Priešai ateina,
mes juos pastebėjome
gerai pasiruošusius kovai.
Jie jau visai arti mūsų kariuomenės“.
Magistras sėdėjo pasitarime,
ir visi broliai girdėjo,
kai žvalgai kalbėjo.
Jiems baigus kalbėti,
nė kiek nelaukdami,
visi skubiai griebė ginklus.  

Pirmasis apsiginklavo, pasiruošė ir laikydamas rankose iškeltą ordino vėliavą, išėjo aikštėn vėliavininkas Bertoldas:

Brolių raginti nereikėjo,
jie paskubomis susirinko prie vėliavos.
Miestelėnai ir kryžininkai
taip pat suėjo prie savo vėliavų.
Bet krašto kariuomenė nepasirodė,
ji stovyklavo giliau girioje.
Tatšiau dalis karių stojo gintis,
kiti pabėgo palikę kariuomenę.
Daugeliui jų taip atsitiko,
kad priešų jie net nematė,
nes spruko link savo šalies,
net savo žirgus palikę miške.
Tatšiau daug narsių knechtų
išliko ištikimi ir
jie stojo kovon greta savo ponų.

 Netikėtas žiemgalių kariuomenės pasirodymas sukėlė paniką livonietšių stovykloje. Ordino riteriai ir didesnė dalis jų palydovų knechtų tuojau stvėrė ginklus ir mėgino stoti kautynių rikiuotėn. Jais pasekė kartu stovyklavę Rygos miestietšiai vokietšiai ir kryžininkai, atvykę iš Vokietijos. Tatšiau pašauktinė krašto kariuomenė, būrys lybių ir latvių, kurie stovyklavo giliau girioje, beveik visa išbėgiojo, net savo žirgus palikusi.

Kautynės postovio stovykloje prasidėjo gaivališkai. Atrodo, žiemgaliai puolė atskirais būriais iš keleto pusių, tankaus miško vertšiami išsiskleisti. Gi livonietšiai, nepajėgdami ankštoje aikštelėje išsirikiuoti kautynėms, pastebėję tarp medžių besiartinantšius žiemgalius, puolė pasitikti priešų pavieniui ar grupėmis. Kronikininkas ryškiau eiliavo apie pavienių kovotojų kautynes, greitšiausiai, išgirdęs apie jas iš pasprukusių iš mūšio karių, kuriems pavyko sugrįžti į Rygą. Nors jo pasakojimas ir padrikas, tatšiau iš jo aiškėja, kad sunkiausią mūšio naštą teko pakelti ir daugiausia pralaimint iškentėti riteriams ir vokietšiams rygietšiams kartu su svetimaisiais kryžininkais.

Pradėdamas aprašyti mūšį, kronikininkas stipriai pabrėžė didžiojo magistro, atsiųsto iš Vokietijos, pasiuntinio, riterio Volmaro fon Bernhauseno narsumą, pavyzdį kitiems kryžiuotšiams riteriams:

 Kai tik priešus jis pamatė, narsiai puolė jų būrį: nuskubėjo į priešus.
Vėliava pasileido paskui jį.
Jis tik vienas buvo raitas, kiti kovojo pėsti.  

 Pirmąjį žiemgalių būrį, prasiskverbusį pro medžių tankmę į stovyklavietę, riteriai puolė visu būriu (vėliava), vedami narsiojo Volmaro, kuris spėjo susirasti ir pasibalnoti savo žirgą, kai visi kiti kovėsi pėsti, nes nebuvo nei laiko susirasti žirgams, nei prasmės kautis miško tankumynuose raitiems:

Buvo matyti smogiant ir duriant, priešai ėmė trauktis.
Daugiau kaip dvidešimt jų gulėjo negyvų, kiti spruko nuo pavojaus.
Nors krito ir dalis knechtų.
Brolis Volmaras grįžo atgal prie savo vėliavos, kaip karžygys.
Bet jis ir vėl paragino savo žirgą ir pasileido į priešus: tada karžygys buvo nukautas.

 Pirmosios grumtynės miške buvo smarkios ir aršios. Narsiojo Volmaro pavyzdžiu sekdami, riteriai drąsiai puolė tarp medžių ir krūmų pasirodantšius žiemgaliu karius ir jų antpuolį atrėmė. Narsusis Volmaras, pasišovęs persekioti besitraukiantšiuosius, krito.

Nors pradinis žiemgalių puolimas ir buvo atmuštas, tatšiau riteriai ir knechtai buvo priversti išsisklaidyti aikštės Pakraštšiuose. Tą pastebėjęs, magistras Vilekinas mėgino juos sutelkti ir surikiuoti kovai:

Magistras šaukė brolius, visiems liepė grįžti į aikštę. 
Tatšiau aikštė jiems buvo per maža, ir jie susigrūdo kovos lauke negalėdami išsirikiuoti.  

 Miško aikštelė buvo pakankamai didelė poros šimtų karių nakvynei, bet per maža, kad sutalpintų jų gretas kautynių rikiuotėje. Kryžiuotšių riteriams besigrūdant ir mėginant grupuotis ir rikiuotis prie savo vėliavos:

 pasirodė artėjantis gausingas priešų pulkas, išvengti jo puolimo buvo neįmanoma.

Reikėjo jį atmušti. Brolių tatšiau raginti nereikėjo, jie narsiai kovėsi prie savo vėliavos, uoliai kovėsi ir jų knechtai. 

Ir antrasis žiemgalių antpuolis buvo riterių sėkmingai atremtas. Tatšiau žiemgaliai nesiliovė puolę:

Tada priartėjo kitas jų būrys
ir įsiterpė tarp brolių ir jų žirgų.
Jie ėjo link grobio,
broliai, tą pamatę,
pasuko savo vėliavą link jų.
Tatšiau žirgai liko neapginti
ir nuo žiemgalių neišgelbėti.
Priešų galia buvo per didelė.  

  Žiemgalių puolimo tretšiasis smūgis, anot kronikos, buvo nukreiptas „link grobio“, t.y. livonietšių žirgų. Tais laikais geras žirgas buvo didelė vertybė, puikus grobis. Žirgus paėmus, riteriai liko nejudrūs ir negrėsmingi. Gausesnes jėgas turėjusiems žiemgaliams tas puolimas pasisekė, riteriai liko atskirti nuo savo žirgų. Riterių priešpuolis žlugo. Į tą riterių nesėkmę tuoj reagavo dar išlikę ir greta jų tebekovoję negausūs lybiai ir latviai. Jie tuoj pat išbėgiojo. Riteriams ir rygietšių bei kryžininkų likutšiams teko tęsti beviltišką kovą toliau:

Krašto vyrus tas blogai nuteikė, daug jų metėsi bėgti.
Broliai atsidūrė pavojuje.
Iš viso jų buvo keturiasdešimt ir vokietšių — penkiasdešimt.
Jie visi buvo apsupti žiemgalių kariuomenės.
Kovojama buvo aršiai,
ypatš ten, kur kovėsi magistras.
Ten broliai kovojo pėsti
ir žiemgalių nebuvo raitų.  

  Kurie iš vietinių pašauktinių karių suspėjo ir sugebėjo atsipalaiduoti, tie spruko iš kautynių lauko ir bėgo namų kryptimi, nors kronikoje sakoma, kad „dalis jų buvo žiemgalių pagauti“ ir „ne vienas jų buvo užmuštas“. Tatšiau riteriai ir vokietšiai (rygietšiai ir kryžininkai) atkakliai kovėsi iki galo:

Abi pusės kovėsi atkakliai,
net matėsi raudonas prakaitas,
pro krūtinšarvius besisunkiantis.
Girdėjosi kalavijų žvangėjimas,
ir traškėjo skaldomi šalmai.
Daug vyrų krito abiejose pusėse,
žūdami tame kovos lauke.
Daug iš jų palinkę svyravo,
o sąmonę praradę sudribdavo žemėn,
ištikti smūgių ir dūrių.  

  Kronika pateikia gan ryškų mūšio vaizdą livonietšių pusėje. Kovėsi ne kariuomenės vėliavos — daliniai ar būriai — tvarkingai išsirikiavusios kautynėms, kurias vyriausiasis vadas galėjo valdyti, numatydamas jų judesius ir kokia vėliava ir kada ką turės atlikti ar kada reikės pavartoti atsargą ir panašiai. Šiuo atveju mūšis vyko miško aikštelėje ir jos pakraštšiuose, tarp medžių ir krūmų, dengtoje vietovėje. Magistrui nebuvo pakankamai vietos nei rikiuoti daliniams, nei manevruoti, teko kautis visiems ankštai susigrūdus į nevaldomą masę.


Tuo tarpu daug gausesnei žiemgalių kariuomenei, suskirstytai daliniais, buvo įmanoma vykdyti savo vado įsakymus, tai iš vienos, tai iš kitos pusės smogiant smūgius susispaudusiam aplink Ordino vėliavą riterių ir vokietšių karių būriui. Toje kovoje drąsa ir narsumas vaidino žymų vaidmenį. Kronikoje sakoma, kad, nepaisant žiemgalių persvaros skaitšiais, pagonys dažnai sprukdavo nuo brolių į mišką.   Tatšiau tame mūšyje žiemgalių kariuomenės gausumas netrukus nulėmė pergalę:

Buvo prarasta daug narsių karžygių
abiejose pusėse aršiai besikaunant.
Trisdešimt trys riteriai krito
gan greit ten besikaudami,
ir kiti buvo sumušti.
Šešiems riteriams taip atsitiko:
 jie liko sveiki ir pateko nelaisvėn.
Tik vienas brolis prasimušė [pro priešus].
Tą pastebėjo ne vienas žiemgalis,
pats savo akimis matęs ir vėliau apie tai pasakojęs.
Vieną vyrą riteris nukovė ir,

     pagrobęs jo žirgą, nujojo į savo šalį.
Nors jis buvo svaidmeniu sužeistas,
bet žaizda vėliau užgijo.
Magistras Vilekinas buvo nukautas.
Jį tikrai reikia apraudoti:
jis tame krašte

   valdė penkerius metus
ir dar penkis mėnesius.
Jis mirė dėl Dievo garbės,
prie savo Motinos [Ordino] vėliavos.
Kovos laukas buvo raudonas nuo kraujo.
Kas vargais išspruko iš kautynių,
tas skubėjo į Rygą.
Juos vijosi žiemgaliai,
ėliau daug jų sugavo
ir suimtus nusivarė.
Tik raiti išsprukę tesugrįžo.
Ten smūgį gavo ir žiemgaliai,
 nes ir jų vadas  žuvo.  

  Nors žiemgaliai laimėjo mūšį, bet ir jie patyrė sunkių nuostolių — buvo žuvusių ir sužeistų — ir neteko savo vado — kunigaikštšio. Kronikoje aiškiai daugiau aimanuojama dėl savų nuostolių ir mažiau kalbama apie žiemgalių nuostolius. Nes žuvusių riterių skaitšius galų gale yra padidinamas iki  35 . Skundžiamasi ir dėl žiauraus kai kurių belaisvių likimo:

Jie labai pyko ant brolių,
kuriuos toje kovoje paėmė.
Vienam jų štai kas nutiko:
Jis buvo tuojau
pririštas ant žirgo;
jam suruošė tokią kankynę:
brūkliais į jį svaidė, kol užmušė.
Kai tas numirė,
kitas brolis buvo tuoj sudegintas.
Jį pasodino ant laužo,
ir jis taip mirė.
Riterių žuvo trisdešimt penki‘.
Keturi šiaip taip pagijo,
kai jie buvo paimti nelaisvėn.
Tai taip dėjosi tame mūšyje.  

  Visai kitaip jautėsi pergalėtojai žiemgaliai. Jie galėjo didžiuotis išnaudoję retą progą sumušti ir sunaikinti visą Livonijos ordino kariuomenę. Nors ta kariuomenė ir nebuvo didelė, tatšiau joje buvo gausus būrys riterių su žymiais ir aukštais pareigūnais — komtūrais ir fogtais. Žuvo ir pats Ordino magistras:

Žiemgaliai džiaugėsi,
kad jiems tai pasisekė.
Jie dėkojo savo dievams
už taip puikiai laimėtą mūšį.
Jie paėmė grobio — ginklų ir žirgų —
daug markių vertės ir grįžo atgal į savo šalį
tuoj pat, nusivarydami belaisvius.
Vėliau jie leido juos išpirkti.  

  Mūšio atgarsiai. Pergalę laimėję žiemgaliai grįžo su nauju gausiu grobiu ir belaisviais. Livonietšių gi vos menki likutšiai, daugiausia lybiai ir latviai, sprukdami miškų takais, stengėsi pasiekti Dauguvą. Kronikininkas su skaudantšia širdimi dar kartą prisiminė nelemtą pralaimėjimą:

    Krašte aidėjo dejonės,
kad buvo nukautas magistras Vilekinas,
taip pat ir fogtai, ir komtūrai,
Pasak Altenbiise
buvę su juo kartu.    

    Iš viso keturiasdešimt brolių dalyvavo tame žygyje,
trisdešimt penki iš jų krito, 
keturi sunkiai išgijo,
juos mūšyje paėmė nelaisvėn.
Penktajam taip klojosi:
su ginklu rankoje jis prasimušė,
kas jums jau yra žinoma.
Už patirtas kantšias kovoje jis atkeršijo su Dievo pagalba:
jis daug žalos vėliau jiems darė,
su kariuomene dažnai į juos jojo ir padėjo niokoti jų šalį,
apie ką jūs tšia ir sužinosite.  

(Zigmantas Raulinaitis)

Kovo mėnesio  26  dieną,  1289 metais po grobikiško žygio į Lietuvą sumušama magistro Volmano Berngauseno kariauna

Livonijos ordino magistrui Volmanui Bergausenui įvykdžius grobuonišką žygį į Lietuvą, pajungus lyvius ir latgalius baigėsi jam nepalankiai. Lietuviai juos pasivijo ir kovoje sutriuškino. Žuvo pats magistras,   40 riterių,   60  burgerių ir didelė pagalbinė kariuomenė. Pajungtieji lyviai su latgaliais mūšio metu perėjo Lietuvių pusėn.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)