Birželis

Birželio mėnesio 1 dieną, 1298 metais Lietuviai su Latgaliais ties Treyderos upe sutriuškina kryžiaivius

Rygos miestietšiai, lietuvių padedami ir kaip išdavikai apsirengę jų apsiaustais (simulato habitu), užėmė Karkso (Karkus) pilį (prie Virejervės ežero) ir su viskuo sudegino, be to, vieną brolį kunigą ir tris kitus brolius su jų žmonėmis užmušė.

(H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos)

Tie patys miestietšiai susidėję su Lietuviais, užmušė magistrą Bruną kartu su 60 brolių ir daugybę jų žmonių prie Treyderos upės. Užmušė daugiau kaip tris tūkstantšius žmonių, lietuviai pasidalijo su Rygietšiais grobį ir grįžo namo.

(Livonijos Kronikos)

Birželio mėnesio  6  dieną,  1294  metais Kunigo Vytenio kariuomenė nuniokoja Lenkiją

Tais patšiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę ir per Sekmines, kai Lentšitsos bažnytšios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo protsesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnytšioje nužudė 400     kristonių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnytšią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20  kristonių. Po to, kai jie ėmė trauktis atgal, Kazimieras, Lenkijos kunigaikštis, sielvartaudamas dėl savo žmonių žūties, leidosi jų persekioti su tūkstantšiu ir aštuoniais šimtais vyrų. Šitai sužinojęs, Mazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui tarp kristonių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)


Birželio mėnesio 7  dieną,  1376   metais niokojama Prūsa

Tais patšiais metais, Šventšiausios trejybės šventės išvakarėse  [1376  metais, Birželio 7 ], matė karalių Algirdą ir karalių Kęstutį, o su jais Svirdeiką su savo pajėgomis įeinantšius į Narkytšius (Priegliaus ir Auksinės santakoje,  17  varstų nuo Įsruties). Ir jie padalijo kariuomenę į 3 dalis. Kęstutis užpuola Taplaukį, sukdamas į Vėluvą. Algirdas, perėjęs Narkytšiuose per tiltą, niokoja Nadruvos žemę. Svirdeika eina į Įsrutį ir visur gyventojus randa neįspėtus.

 Grįždami vėl užpuola Taplaukį. Pagrobę iš ganyklos arklius, jie pasiuntšia pirmyn stabmeldžius uždegti pilies, o paskui tuos kovodami veržiasi kiti. Gynėjai-brolis Johanas su savo vyrais- nebuvo apsileidę, bet kai pristigo vandens liepsnai gesinti, jis pasidavė su pilimi, išsiderėjęs gyvybę sau ir savo vyrams, ir buvo su jais paimtas į nelaisvę.

 Svirdeika prie Įsruties pagrobė arklius ir viską sudegino- niekas neišsigelbėjo, ir jis nužygiavo toliau, ir pavertė pelenais Tamaviškių pilies papilį, ir pasuka Valkenavos (į rytus nuo Įsruties) link, ir pasidarė du perėjimus per nukirstų medžių užtvaras bei tiltą, kuriuo perėjo stabmeldžių karalius. Tamaviškietšiai vejasi jį per minėtas užtvaras, riksmu gąsdindami stabmeldžius, kad bėgtų, atėmė  16   žirgų ir išvadavo kai kuriuos kristonis iš nelaisvės.

 Po kurio laiko kristonys sėda ant žirgų ir tarp minėtųjų užtvarų smogia stabmeldžiams ir  4  užmuša. Susikauna vieni su kitais tretšią kartą, o stabmeldžiai surengia pasalą kristonims, kurie buvo priversti bėgti į užtvaras, palikę žirgus, kuriuos nusivedė stabmeldžiai. Ten pat buvo nukautas Tamaviškių pilies viršininkas, kurio siela tesiilsi ramybėje. Šitaip stabmeldžiai užmušė arba paėmė nelaisvėn   900 , neskaitant tų, kurie užtroško liepsnose. Taip sugrįžta stabmeldžiai laimingai.

 (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Birželio mėnesio 15 dieną 7 metais jungtinė Aukštaitšių, Jotvingių ir Prūsų kariuomenė sumuša kryžiuotšių kariuomenę

Lietuviai ir jotvingiai padeda prūsams

Palikę vieni, prūsai kreipėsi pagalbos į Lietuvą ir jotvingius. Taip 7  metų  pirmojoje pusėje gimė pirmoji prūsų-lietuvių karinė sąjunga, apie kurią žinome iš prūsų laisvės kovų laikotarpio. 7 metų  Birželio mėnesį lietuvių ir jotvingių kariuomenė pasirodė Prūsos Pavislyje, kur susijungė su prūsais. Pasak kronikos, ji “pavertė dykuma Kulmo žemę ?. Dusburgas visą tą operatsiją priskiria Sventopelkui, prūsams ir sūduviams, bet Sventopelkas tuo metu ofitsialiai tebesilaikė paliaubų, o kiti šaltiniai, vadinamasis Hermano Zaltsos pranešimas ir Naujoji didžiųjų magistrų kronika, kalba ne tik apie sūduvius ir prūsus sukilėlius, bet ir apie lietuvius, kurie atėję, Sventopelkui slapta patarus.

Sąjungininkai baigė savo žygį, apguldami Kulmą. Negalėdami jo paimti, jie tik prastovėję ligi vakaro “su didele puikybe ir įžūlumu ?. Nuo Kulmo prūsai pasuko pagal dešinįjį Vislos krantą atgal į Pomezaniją ir rytojaus dieną, Birželio 15  ,  tarp Renzio ežero balų ir Osos upės sudavė kryžiuotšiams dar vieną smūgį. Tšia buvo sumuštas Kulmo pilies kryžiuotšių ir miestietšių būrys, kuris pasivijo besitraukiantšius prūsus ir bandė atmušti iš jų belaisvius ir grobį. Iš to būrio tik   20  išsigelbėjo pabėgdami, o   400  žuvo, jų tarpe Kryžiuotšių ordino maršalas. Tokio pralaimėjimo atvirame mūšyje su prūsais kryžiuotšiai nebuvo patyrę nuo pat savo atsikraustymo į Pavislį.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)

Praslinkus vieniems metams nuo tos dienos, kai buvo sudaryta sutartis, užmiršęs savo nuolankumą ir priesaiką, kuria šią taiką patvirtino, užmiršęs kraujo giminystę, tai yra sūnų, bei kitus įkaitus, kuriuos buvo davęs kaip užstatą, sulaužė taikos sutartį ir su Prūsos žemės naujakrikštšiais atkritėliais bei sūduviais surinko milžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę, užmuštus ir nesuskaitšiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris pilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną. Šitai padarę, pasuko su savo kariuomene prie Kulmo miesto bei pilies ir tšia – išdidūs ir pasipūtę – apsistojo iki vakaro. Po to patraukė iki vakaro, vardu Renzenas, ku naktį ilsėjosi. Apie tai sužinoję, Kulmo pilies broliai pasekė juos su  400  vyrų ir, kai pusė netikėlių kariuomenės buvo perėjusi minėtąją pelkę, brolis Ditrichas, buvęs maršalas, pasiūlė užpulti likusiąją jų dalį, tikindamas, kad ji būsianti išžudyta ankstšiau, nei kiti suskubs grįžti jai į pagalbą.

Paklausę šio patarimo ir, drąsiai užgriuvę jų priekinius būrius, bematant privertė bėgti. Juos persekiodami, kristonys daugybę išžudė, o maršalas, išskleidęs kristonių kariuomenę, priėjo su   24  ginklanešiais prie vienos kalvos, kur išvydo  4  tūkstantšius netikėlių, pasiruošusių stoti į kovą. Kai prūsai pastebėjo tiek maža žmonių, [susibūrusių] prie brolių vėliavos, atgavo jėgas bei drąsą, staiga juos užpuolė, nužudė maršalą, visus brolius ir  400  vyrų, išskyrus 10 , kuriems pavyko pasprukti. Galop atskubėjo Torunės broliai su dviem šimtais vyrų į maršalo skirtą vietą, jie atvyko tą valandą, kurią buvo numatęs maršalas, tatšiau pabėgo, pamatę išžudytus brolius. Prūsai besivydami daugybę išžudė, o kiti pabėgo. Taigi surinkę be galo didelį grobį, išsivarė džiūgaudami daugybę moterų ir vaikų į nelaisvę.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)

Birželio mėnesio  29  dieną,  1375 metais po grobikiško žygio sumušama kryžiaivių kariuomenė

Tais patšiais metais apie Petrą ir Povilą (Birželio  29 d.  ) Ragainės komtūras su savaisiais ir su 300   vyrų, kuriuos jam vyriausias maršalas atsiuntė, įsiveržė į Lietuvą, į Vaiguvos (Waiken) žemę, kur jis žudė ir plėšė. Lietuviai tyruliuose užėjo jam už nugaros, ir, nors belaisviai apie tai įspėjo, komtūras ėjo pirmyn, nepaisydamas to, ką sakė belaisviai. Ir taip patyrė pralaimėjimą. Lietuviai tyruliuose susivienijo ir, pasitikėdami persvara, puolė iš priekio, užpakalio ir iš abiejų pusių ir privertė palikti grobį ir paleisti belaisvius. Kiek krito netikėlių, nežinoma; mūsiškių krito komtūras su vienuolika brolių ir 19   kitų (karių). Be to, lietuviai į nelaisvę paėmė vieną ordino brolį ir septynis karo žygių dalyvius (expediciales).

(H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos)