Gegužė

Gegužės mėnesio   12  dieną,   1290 metais Kolainių pilies vadas Surminas sunaikina kryžiaivių laivą tvirtovę pastatytą Veliuonos pilies puolimui

Tais patšiais metais, apie šeštines, brolis Ernekė, Ragainės komtūras, išplaukė, magistro įsakytas, laivais link Lietuvos, norėdamas išbandyti kai kurias naujoves, o su juo buvo brolis Jonas iš Vienos ir  25  ginklanešiai. Kai jie plaukė pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip galima būtų apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems – kitokį, galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės. Todėl vienas lietuvis, vardu Nodamas, prityręs karys, pasiėmė šiam reikalui  60 vyrų ir, atėjęs į tinkamą vietą, įsakė visiems netoliese pasislėpti, o pats, apsirengęs moteriškais drabužiais, atsisėdo ant upės kranto. Neilgai trukus, kai komtūras, sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė.

 (Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)

Dabar, galvojo riteriai, atėjo eilė Veliuonai. Ordinas, nieko nelaukdamas, rengėsi ir ją likviduoti. Tatšiau tai buvo nelengvas uždavinys. Veliuona jau ne kartą buvo atmušusi riterių puolimus. Todėl jos apgulimui Ragainės komtūras pastatydino spetsialų karo laivą su sienomis, kaip tvirtovę. Šis laivas kartu su kitais plaukė prie Veliuonos, tatšiau audra jį pribloškė prie kranto, ir įgula vos atsigynė nuo užpuolusių veliuoniškių.

Naujas nematytas įrenginys sukėlė lietuviams rūpestšio. Didysis kunigaikštis paskyrė atskirą dalinį jam sunaikinti – 600   pėstininkų ir  100  raitelių. Operatsijai vadovavo jau mums pažįstamas Surminas. Jisai pėstšiuosius susodino į valtis ir tykiai leidosi Nemunu žemyn. Atplaukęs prie Veliuonos, kur stovėjo vokietšių laivynas, puolė didįjį laivą. Surmino vyrams pavyko nupiauti inkarų virves, ir toji pabaisa ėmė plaukti pavandeniui. Taip atskyręs nuo kitų laivų, Surminas užėmė kryžiuotšių laivą-tvirtovę, jo sargybą išžudė ir jį patį sudegino. Šiose vienintelėse mums žinomose lietuvių vandens kautynėse žuvo Surmino giminaitis Skaldonas. Kryžiuotšiai nuo Veliuonos pasitraukė.

(Lietuvių karas su kryžiuotšiais)

Gegužės mėnesio  20  dieną,  1295  metais laivų mūšyje Lietuviai sumuša kryžnešius

1295   viešpaties metais, penktadienį prieš sekmines,  5  broliai ir šimtas penkiasdešimt vyrų iš Sembos ir Notangos išjojo link Gardino pilies; kai priartėjo prie pilies, jie nutarė, palikę arklius, plaukti Nemunu žemyn; apiplėšę Nemuno pakrantėje vieną lietuvių kaimą, nukovę ir paėmę į nelaisvę daug žmonių, vėl nuplaukė tolyn. Šitai matydami, netikėliai pastojo jiems kelią, o šiame laivų mūšyje krito brolis Ditrichas iš Ezbeko ir dar vienas brolis iš Feringės. Vis dėlto lietuviai neteko prityrusių karių, žuvusių kovoje. Po to broliai nuplaukė beveik iki Junigedos pilies. Kai tšia laivai įstrigo seklumoje ir toliau neįstengė plaukti dėl mažo vandens, sugužėję netikėliai nukovė brolį Heinmaną, vardu Kindas, kitą brolį, vardu Listas, ir  25  vyrus. Viešpaties padedami, kiti paspruko. Tas brolis Ditrichas iš Ezbeko iš anksto išsipranašavo sau mirtį, kalbėdamasis su broliu Konradu Rufu, kuris jam žadėjo atiduoti savo žirgą, kai trauks atgal, o tas tarė: “Man pakanka savo žirgo, nes manęs netrukus gyvo nebematysi ?.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)

Gegužės mėnesio  25  dieną,  1384  metais nužudomas Ragainės komtūras Vygandas

1384    metais apie Gegužės  25  dieną pirmiau pasitarus magistras išsiuntė Ragainės komtūrą Vygandą su   500, su kuriais buvo Vytauto vadas Sudimantas. Ir jie atžygiuoja į Vilkmergę, ir jie užklumpa stabmeldžius neįspėtus, būtent Skirgailos žmonėms budint krašto sargyboje, iš kurių, taip pat iš kitų tarpo daug ką nukovė, ir grįžta į tėvynę.

 O atėjus į Kulvos žemę, komtūras, norėdamas tenai pailsėti ir norėdamas pavalgyti, paleido savo arklius į javus ganytis, o didesnioji kariuomenės dalis nužygiavo. Ir štai stabmeldžiai, jam nežinant, netikėtai užpuola, randa jį vieną patį ir užmuša, taip pat ir vėliavininką, kuris, nors nukirstomis rankomis, bet nepaleido vėliavos, kol griuvo nudurtas. Reineko grafas ir Markvardas paimami nelaisvėn.

    Tuo patšiu metu likusieji kristonys, sustoję po vėliavomis, manė grįžti atgal ir kautis su stabmeldžiais, bet sužinojo, kad jų tokia galybė ir kad užmuštas komtūras, ir t.t., pakeitė savo sumanymą.

 (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)