Liepa

Liepos mėnesio 1   dieną,  1273  metais kunigas Traidenis niokoja Liublino apylinkes

 Boleslovas Drovusis tuo metu kovojo su mažalenkių sąmokslinin­kais. Lenkija buvo susiskaldžiusi ir silpna. Tuo pasinaudojo Traidenis:   1273  metų vasarai atėjus jis suruošė grobio žygį į Liub­lino kraštą. Tikslią įsiveržimo į Liublino apygardą datą pateikia Dlugošas; būtent Liepos l dieną. Lenkų metraštšiai apie tą už­puolimą dažniausiai užsimena vos vienu sakiniu: „Lietuviai žiauriai apnaikino Liublino žemę.“ Daugiau nieko iš jų ir nesužinome. Nors tas Traš­kų metraštis prideda žodį apie to žygio paskatintoją būtent Kro­kuvos vyskupą Paulių.

Sudėjęs ir kiek papildęs įvairių metraštšių žinias, Dlugošas aprašė tą užpuolimą kiek platšiau. Savo skirsnio antraštėje jis net primygtinai nurodo Traidenio užpuolimo kurstytoją:

„1273    metais lietuviai terioja Liublino žemę. Tas įvyko Kroku­vos vyskupui Pauliui pakurstšius. Naminiam karui nurimus, už­siliepsnoja kitas — su barbarais, lygiai toks pat baisus ir bjau­rus. Kadangi pagonys lietuviai, sustiprinti prūsų ir žemaitšių paramos su priešiška ir galinga kariuomene Liepos pirmą dieną įsiveržia į Liublino žemę, o kadangi kunigaikštis Boleslovas Drovusis dėl jų netikėto ir nelaukto užpuolimo, kaip ir dėl savo jėgų sumažėjimo naminiame kare, negalėjo ateiti su pagalba saviesiems, barbarai siautšia po visą kraštą ir perėję skersai di­desnę minėtos Liublino žemės dalį, kelia gaisrus, pletšia teriojimus ir daug žmonių išveda nelaisvėn kartu su grobiu ir gal­vijais. Visiems buvo žinomas ar skleidžiamas įtarimas, kad tą nelaimę užtraukė Krokuvos vyskupas Paulius ant savo priešo, Krokuvos kunigaikštšio Boleslovo, ir Liublino žemės, lyg ir no­rėdamas atkeršyti už tuos, kurie krito ties Bogušynu, o laiškais per pasiuntinius sukurstė ankštais ryšiais su juo surištus lietu­vius, iš prigimties /kristonių/ tikėjimo ir lenkų priešus, kad pradėtų karą su lenkais ir Boleslovu Droviuoju. Lygiai taip pat labai kaltino jį dėl kraujo, pralieto kritusių naminiame kare ties Bogušynu ir vidaus kare Liublino žemėje, tiek, kad jam būnant tada Krokuvoje pamokslininkų ordino šv. Trejybės vienuolyne, septyniasdešimties vyrų draugystėje, sakoma, atsišaukė į jį blo­gosios ar gerosios dvasios balsas iš aukštybių, tardamas: Var­gas tau, vyskupe Pauliau, tau būtų geriau, jei būtum negimęs“

Iš viso to atrodo, kad Drogitšino atsiėmimas ir vidaus karas Lenkijoje sukūrė palankias sąlygas Traidenio grobio žygiui į Liublino kraštą.  Apie kokį nors lenkų puolimą ar persekiojimą Dlugošas ir neužsimena, suvertęs kaltę už tą lietuvių užpuoli­mą vysk. Pauliaus pakurstymui. Tas vyskupas buvo virtęs piktu Boleslovo Droviojo priešu ir už tai buvęs pasmerktas net ano pasaulio dvasių.

(Zigmantas Raulinaitis)

Liepos mėnesio 13 dieną, 1260 metais įvyko Durbės mūšis

1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstantšiai lietuvių nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami kristonių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas.

Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus kristonims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo paprotšiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikintšiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo kristonis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami tšia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsos kilmingieji ištikimai palaikė brolius.

    Ilgą laiką sėkmei nekrypstant nei į vieną, nei į kitą pusę, galop broliai, viešpatšiui leidžiant, pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia palūžo, kai pasileido bėgti prastuomenė; šiose kautynėse, įvykusiose palaimintos Margaritos dieną Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsos maršalas, su jais 150 brolių, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaitšiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgantšius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą kristonių arba juos gėdingai išsklaidydavo. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)

Liepos mėnesio 15 dieną, 1410 metais įvyko Žalgirio Mūšis 

Surinkę savo jėgas ir prisisamdę Vakaruose daug karių, ypatš tšekų, Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Tšervinsku (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo Lenkų. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko ordino žemėje, tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Ordinas prisikvietė daugybę svetšių ir samdytos kariuomenės iš vakarų Europos. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie   12.000     karių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie  15-20.000   karių, bet jie buvo menkiau apginkluoti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Bet viskas išėjo kitaip. Ordinas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėms susijungti, ir Liepos 15  d. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Ordino kariuomenė, atėjusi vėliau, buvo išvargusi; audra ir didelis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške, kurs apsaugojo juos nuo audros.

Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovitšių, o lietuvių kariuomenę – pats Vytautas. Jogaila, spetsialios sargybos saugomas, išklausė net kelias mišias paeiliui, o Vytautas, keisdamas pavargstantšius arklius, su keliais palydovais skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmutšiausia priklauso Vytautui.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis; lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tatšiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus, ragindamas nesislapstyti krūmuose, bet greitšiau pradėti mūšį. Jogaila ilgai delsė, bet, Vytauto raginamas, pagaliau sėdo ant arklio ir, išjojęs ant kalvos stebėti mūšio, davė ženklą jį pradėti.

Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines pajėgas – sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Tšia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuotšiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t. y. antrąsias savo kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Greitšiausiai, jie bus tytšia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuotšius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuotšiams iš šono. Jiems paspaudus, kryžiuotšių tarpe kilo panika – jų eilės pakriko. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim pervertas patsai magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybė riterių. Dalis kariuomenės dar bandė gintis, pasislėpusi už gurguolių, tatšiau ir ji buvo sumušta. Tik maži kryžiuotšių likutšiai tepaspruko, o visi kiti žuvo kovos lauke arba bėgdami iš jo.

Ordinas buvo įsitikinęs mūšį laimėsiąs ir iš anksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa turtingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams. Be vyno ir valgymų, stovykloje buvo rasta daugybė pantšių belaisviams sukaustyti. Bet jie atiteko patiems vokietšiams.

(A. Šapoka, Lietuvos Istorija)

Liepos mėnesio 18 dieną, 1381 metais nusiaubiamos Tamaviškių ir Įsruties  apylinkės Prūsoje

1381  metų vasarą po Liepos 18 d. , nutiko, kad Kęstutis su kariuomene ėjo kariauti prie Įsruties. Su savo bajorais apsistojo Dorodiskene (Daudiškės arba Dovydiškės), vedlį vardu Grandė, su  60  vyrų jis pasiuntė pirmyn. Pastarasis netikėtai užpuolė neįspėtas Tamaviškių apylinkes, paėmė tenai  10  belaisvių; kiti išsprūdo.

 Vienas vedlys, vardu Lapė, perėjo su belaisviais į kariuomenę. Paklaustas apie padėtį Prūsoje, jis atsakė:

-Karaliau nei apie tave, nei apie tavo kariuomenę niekas nežino.

 Ir karalius Kęstutis skuba į Įsrutį degindamas ir niokodamas. Ir tšia buvo nukautas brolis Frišė. Tatšiau apie stabmeldžių buvimą greitai tapo žinoma, todėl jie padarė mažesnę žalą, negu būtų galėję padaryti, ir t.t. Buvo tenai ir brolis Gernantas iš Baldersheimo, kai stabmeldžių kariuomenė grįžo atgal.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Liepos mėnesio 24 dieną, 1376 metais Vytautas niokoja Įsruties kraštą

 

 Šventojo jokūbo išvakarėse  [Liepos mėn.  24d. ,  1376  metais]  karalius Vytautas (Vytautui tada spėjama buvo  26  m.) su saviškiais žygiavo į savo pirmą žygį ir atėjo į neįspėtus Tamaviškius padeginėdamas bei plėšdamas, paskui prie Įsruties, ir iš javų kirtėjų  50  buvo užmušta, o jų arkliai nuvesti, ir lietuviai grįžta namo.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Liepos mėnesio 27 dieną, 1320 metais po įsiveržimo Lietuvon kryžiaivių pajėgos sutriuškinamos

1320  viešpaties metų, Liepos 27 dieną, tai yra tretšią dieną po švento Jokūbo, apaštalo, dienos, brolis Henrikas, maršalas, atžygiavo su  40  brolių bei Sembos ir Klaipėdos raiteliais į Medininkų valstšių; kai priekiniai būriai perėjo, kaip reikalauja karo paprotšiai, per šią žemę ir ją nusiaubė, degindami ir plėšdami, šio valstšiaus stabmeldžiai, iš anksto pasirengę kovai, narsiai užpuolė tuos, kurie buvo po vėliava; abiem šalims netekus daugybės [karių] užmuštaisiais, galop jie nukovė brolį Henriką, maršalą, 29  brolius bei daugybę paprastų žmonių. Kiti, nemaža dienų ir naktų klaidžioję be duonos kąsnio dykrose, sugrįžo šiaip ne taip namo. Tuo tarpu lietuviai savo dievams kaip auką sudegino brolį Gerhardą, pravarde Rudė, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo kovos žirgo.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Liepos mėnesio viduryje, 1384 metais gudrumu paimama Jurbarko pilis ir nuniokojamas Naujasis Marienburgas

    Pastatšius Marienverderio pilį, magistras sugrįžta namo. Pasilieka tenai Vytautas ir pradėtą išdavimą užbaigia. Ir jis rašė laiškus magistrui, pranešdamas, kad Skirgaila kristonių nelaimei peržengęs Nerį. O Vytautas todėl taip padarė kaip išdavikas, kad turėtų dingstį apsiginkluoti ir užimti Jurbarką.

  Kai jis atvyko į Jurbarko pilį, ordino broliai jį įsileido, kadangi jis turėjo magistro leidimą joti, kur panorės. Tai juos apgavo. Beįleidžiantį  brolį Joną iš Altenhofo Sudimantas sužeidė į galvą koviniu kirviu ir ietimi negyvai perdūrė. Ir šaulių daug buvo užmuštų. Vitsekomtūras Dytrichas iš Grustės su   10  brolių paimamas nelaisvėn. Apiplėšęs pilį, ją visiškai sudegina.

 Su belaisviais ir grobiu išdavikas Vytautas skubiai atjojo į Naująjį Marienburgą ir tenai suėmęs kristonis ir viską išplėšęs bei sudeginęs pilį, perėjo į Lietuvą. Ogi ankstšiau prieš tokį klastingą darbą jis leido save apkristyti Tapiavoje, kad įgytų didesnį kristonių pasitikėjimą, ir jau minėtasis magistras Vygandas su Tapiavos seniūno žmona buvo jo kristatėviai.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)