Sausis
Sausio mėnesio  21  dieną  1355  metais jungtinė lietuvių ir rusų kariuomenė niokoja  Bartos ir Varmės žemes

Kitų metų Sausio mėnesio  21 d., trys karaliai- Kęstutis, Algirdas ir karalius Patrikas (spėjama, kad buvo statšiatikis), žmonių vadinamas gardiniškiu, su stipriomis pajėgomis vienu metu įsiveržia į Alenšteino kraštą (Bartos žemė, prie Alnos upės). Tą kraštą visur aplink niokoja ir kaip priešai žudydami, ir t.t. sunaikina  17  kaimų ir apskritai visą tą žemę.

 Po to jie žygiuoja prie Gutštato miesto (Varmės žemė,kairysis Alnos krantas), kur panašiai pasidarbavo, ir triumfuodami grįžo namo.

 Po to Kęstutis su stabmeldžiais užpuolė Johanisburgą (Suvalkų vaivadija- Jotvingių žemė, pilis saugoma ežerų iš š.pusės) ir sudegino ligi pamatų. Ir jie sužinojo, kad pilies viršininkas ir jo padėjėjas pasislėpę išvietės bokšte, todėl šį puola, anuodu sutšiumpa. Viršininko vardas- Jonas Kolinas.

 Taip pat ir apie tą pilį pridarė karalius Kęstutis daug nemalonaus kristonims.

 Be kitako, karalius Kęstutis puolė Ekesbergą, kurį paėmė. Viršininkas buvo vardu Hademaras. Suvokdamas karaliaus jėgą, jis pabėgo į išvietės bokštą, iš kurio kartu su kitais vyriškai gynėsi, atmušdamas stabmeldžius. Daugelį peršovė strėlėmis ir taip ištrūko iš jų rankų.

 Paskui Kęstutis paskiria žygį prieš žuvininkus, vokiškai vadinamus Wyscher (žvejus), Prūsos pavaldinius. Rastenburgo viršininkas  su Bartų viršininku pasiekia lietuvių stovyklą kur juos ketindamus pusrytšiauti užpuola, bet gauna daug žaizdų nuo dūrimų ir kirtšių.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Sausio mėnesio  22  dieną  1261  metais kunigo Manto pajėgos ties Pokarviais sutriuškina teutonų kariuomenę

Kai Vokietijoje pasklido gandas apie šitokį persekiojimą, subruzdo kunigaikštšiai ir baronai. Todėl ir valdovas iš Rėderio ir daug kilmingųjų iš kitų Vokietijos žemių, užjausdami tikėjimą bei tikintšiuosius, išskubėjo padėti Prūsai, suprasdami, kad gležnutis tos žemės dalyse bažnytšios daigynas, daugybės tikintšiųjų pralieto kraujo brandintas, neturėtų būti taip negailestingai sutryptas. Su jais įsibrovė į Notangos žemę broliai bei  jų ginklanešiai ir nuniokoja ją ugnimi bei apiplėšė, daug paėmė į nelaisvę ir daug išžudė, sugrįžo į tą vietą, kur dabar stovi Brandenburgo pilis, ir ten apsistojo stovyklauti. Broliai ir maldininkai nutarė, kad viena dalis jų kariuomenės sugrįžtų atgal ir pakartotinai nusiaubtų minėtąją žemę, o kita dalis - paliktų toje patšioje vietoje. Kai šitaip padarė, notangai, suvokdami, kad nedidelė kariauna nedrįs jų žemės siaubti, sutelkė jėgas ir užpuolė Pokarviuose likusią kariuomenės dalį; maldininkai ir broliai narsiai jiems priešinosi, tarp jų prasidėjo atkakli kova, pareikalavusi ir kitoje pusėje daugybės mirtinai sužeistų arba užmuštų. Kadangi tokia buvo dievo valia, krito galop nukautas pats valdovas  iš Reiderio su didžiąja dalimi karių ir brolių, su juo ten drauge buvusių; kai kurie buvo paimti į nelaisvę, o likusieji pasileido bėgti. Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią kristonių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius. Po šių skerdynių notangai, sumanė, savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo miestietšiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Mantas, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tatšiau kai ir tretšią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika)