Vasaris

Vasario mėnesio 10 dieną, 1263 metais Kunigaikštšio Treniotos kariuomenė ties Daugavgryva naktį sumuša Livonijos ordino pajėgas

Kunigaikštis Treniota surengė didelį žygį į Livoniją. Buvo nusiaubtas platus Vidžemės ir pietvakarių Estijos ruožas. Prieš vidurnaktį lietuviai, grįždami pro Rygą atgal, ties Daugavgryvos vienuolynu užėjo ant kryžiuotšių stovyklos. Kariuomenė su Rygos miestietšiais laukė priartėjantšių lietuvių. Nakties kautynėse, kurios vyko mėnuliui švietšiant, kryžiuotšiai buvo sumušti.

(Lietuvių karas su Kryžiuotšiais)

Vasario mėnesio 11 dieną, 1353 metais, lietuviai niokoja Rioselio apylinkes ( Sen. Bartų žemė atkariauta ordino)

1353 metais, Vasario 11 d., abudu stabmeldžių karaliai auštant su didele minia atžygiuoja prie Rioselio, kur aplinkui pasidarbavo kaip priešai, degindami, imdami belaisvius, žudydami ir t.t. išsivarydami į nelaisvę daugiau kaip 500 vyrų neskaitant moterų ir vaikų.

Ordino brolis Henrikas Obartas, vyskupo teisėjas ir brolis Henrikas iš Kranichfeldo, puolusieji stabmeldžių kariuomenę, drauge buvo paimti nelaisvėn ir su kitais belaisviais, moterimis ir vaikais, ir su grobiu, ir t.t., supantšioti ir išvesti įstabmeldžių žemę.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario Mėnesio 14 dieną, 1009 metais antrasis svetimatikių tikybos skleidėjas Brunonas su 18 priestų nužudomas


Vienuolis Brunonas Bonipatsas 1009 metais išvyko į Prūsą skelbti svetimo dievo žodžio. Po metų jis atsidūrė Prūsos pasienyje Jotvingoje. Ten jo valkiojimasis ir dykaduoniavimas bei žmonių supriešinimas nepatiko vietos Kunigaikštšiui, kurio įsakymu Brunonas Bonipatsas ir buvo nužudytas. (V. Pašuta, Lietuvos valstybės susidarymas)

Vasario mėnesio 14 dieną, 1365 metais Lietuviai sunaikina tris teutonų pilis

Tą dieną Lietuviai užėmė Prūsoje tris pilis, būtent: Skalvių (Schalvitarum), Ragainė (Ragnithen), Kaustriten, ir Splittern (Tilžė). Jie išsivedė žmones, užmušė vieną ordino brolį pagal savo prietaringus paprotšius ir pilis sudegino.

(Livonijos Kronika)

Vasario mėnesio 14 dieną, 1364 metais dieną puolama Skalvos žemė

Penktadienį prieš sekmadienį, vadinamą exurge (Vasario 14 d.), keturi karaliai, būtent Kęstutis, Algirdas, Patrikas iš Gardino ir Aleksandras kristonių nelaimei, puola Skalvos žemę su 4000 vyrų, trimis voromis, ir paėmė bei sudegino dvi pilis- Kaustytšių ir t.t., vyrus ir moteris nusivesdami belaisvėn. Ir jie skuba prie vandenų, vadinamų Kuršių mariomis, kur sugavo 14 žvejų ir nusivarė komtūro arklius. Linksmi jie greitai parjoja pas karalių, buvusį prie Ragainės, atnašauja dievams tauro kraują ir paaukoja vieną belaisvį Henzelį Nojenšteiną, įmesdami jį į ugnį..

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario mėnesio 14 dieną, 1370 metais lietuviai niokoja Sembą

1370 metų sekmadienį (Vasario 14 d. ) ateina kristonių nelaimei abu karaliai su žiaurių barbarų pulkais. Apie tai sužino žvalgai, išgirdę stabmeldžių rėkavimą. O karaliai skuba, nieko nežiūrėdami kerta raitomis Kuršių marias, jodami statšiai į Sembą. Pasitarę išsklaido kariuomenę būriais. Bajorai ir paleisti vergai degindami niokoja kraštą ir t.t. Paskirtą dieną susirenka ir, apsistoję Rūdavos kaime, vyriškai šturmuoja pilį. Magistras Vinrichas iš Kniprodės, matydamas, kad stabmeldžiai taip kankina jo pavaldinius, kaip vyras stoja prieš šitokią kariuomenę sakydamas:

- Ar matote, kokia didelė toji kariuomenė?

Brolis Volfas, didysis komtūras ir maršalas Šindekopfas, verti pagyrimo su kryžininkais, miestietšiais ir kaimietšiais ėjo su magistru, ir jie užpuolė stabmeldžius kaip priešai, kapodami kalavijais, o stabmeldžiai puola juos. Tame mūšyje žuvo 26 broliai ir 100 vyrų, būtent maršalas Šindekopfas, Brandenburgo komtūras Kunonas iš Hatenšteino, vitsekomtūras Henrikas iš Štokheimo, Redeno komtūras brolis Petsoldas iš Korvitso ir daugelis kitų, kuriuos daug kas apverkė.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario 16 dieną, 1270 metais Kunigo Traidenio kariuomenė prie Karuzo sunaikina kryžiuotšių pajėgas

Pirmą kartą Traidenis puolė Livoniją 1270 m. Vasario mėn. pirmojoje pusėje. Lietuvos kariuomenė, įsiveržusi įprastiniu keliu per Žemgalą, nužygiavo pro Rygos įlankos pakraštį į pietvakarių Estiją ir, perėjusi užšalusį sąsiaurį, ėmė terioti Saremos salą. Vokietšiai, gavę žinių apie Lietuvos kariuomenės veiksmus, ryžosi jai, begryžtantšiai iš Estijos, pastoti kelią ir užėmė vietas sąsiauryje ties Karusa. Lietuvių vadovybė, pastebėjusi kryžiuotšius, įsakė kariuomenei sudaryti užtvarą iš rogių. Vokietšių kairiajame sparne buvo Livonijos riteriai ir pagalbinė kariuomenė, o dešiniajame – danai iš Talino. Raitiems riteriams pasileidus į puolimą lietuviai pasitraukė už rogių ir išbadė įsipainiojusius į tarpus riterių žirgus. Mūšis pasibaigė eiliniu dideliu kryžiuotšių pralaimėjimu: iš vadovaujantšių kryžiuotšių žuvo 52 riteriai ir apie 600 eilinių karių. Traidenio kariuomenė su grobiu daugiau netrukdoma pasitraukė į Lietuvą. Karusos ledo mūšis buvo tretšias is keturių lietuvių svarbiausių pergalių prieš Livonijos kryžiuotšius XIII amžiuje.

(Lietuvių karas su Kryžiuotšiais)

Betgi magistrą Otto su 52 ordino broliais ir 600 kristonių Viko krašte (in Maritima) prie Karuzo šv. Mergelės Julijanos dieną ant ledo sumušė lietuviai.

(H. Latvis, H. Vartbergė, Livonijos Kronikos; )

Eiliuotoji Livonijos kronika apie Karūzos mūšį:

Magistras Otto be paliovos
Ruošė savo kariuomene,
Su kuria buvo sugrįžęs
Rygon, ką esu jau sakes.
Su ta kariuomene jis išžygiavo:
Norėjo mat persekioti pagonis.
Kadangi lietuviai pirma nujojo,
Tai jis sekė jų pėdsakais.

Greitai prisijungė ir vietinių kariuomenė,
Vieni ankstšiau, kiti vėliau.
Taip jie jojo ilgus kelius,
Kol atžygiavo į Vyko kraštą.
Visi tie, kuriuos jis šaukė,
Prisijungė prie jo tame krašte.
Vyko Imaritimal kraštas guli prie jūros,
Tą gerai žino ten gyvenantys.
Karaliaus /danų/ vyrai irgi ten atvyko,
Atsivesdami puikius būrius ir
Vyskupas Fridrichas iš Tartu
Lyg koks karvedys atvyko,
Atsivesdamas vyrų, kiek galėjo.
Daug pastangų jis padėjo,
Kol kartu su savo vyrais
Prisijungė prie kariuomenės.

Magistras atvedė didžiule kariuomenę
Prie tos atšiaurios jūros.
Žiema buvo tokia šalta,
Kad ne vienos motinos sūnus nukentėjo.
Pagonių kariuomenė grįžo
Iš Saaremos, kaip aš sužinojau,
Jų rankos buvo pilnos grobio;
O to krašto /Saaremos/ dalį jie buvo sudeginę.
Abi kariuomenės sustojo viena prieš kitą arti,
Nes matė vieni kitus,
Kai jos abi sustojo prie jūros.
Tuoj lietuvių kariuomenė

Gudriai aplink savo roges
Skubėdami sustatė.
Abi pusės tikrino lauką,
Kur turėjo kautis, būtent
Ledą, dengusį jūros paviršių,
Ir kėlusį sunkią naštą
Abiejų kariuomenių
Ledas buvo pakankamai tvirtas visur.
Ten buvo riterių iš Tartu ir iš Lealio,
Prie jų skaitšiaus ir magistras Otto,
Dar ir karaliaus /danų/ vyrai,
Net išvardinti juos visus negaliu,
Išskyrus vieną gerą riterį,
Narsų kaip liūtą.
Jis vadinosi Siverith,

Karaliaus žemių
Revelyje viršininkas Ihoubtmanl,
/jiems visiems linkiu tik gero/.
Tie ponai skubėjo
Greitais patarimais
Visi jie ragino
Savo vyrus pasižymėti
Ir kautis nesvyruojant.
Tam buvo pasiryžusi visa kariuomenė.
Vyskupai kairiajame sparne
Turėjo narsiai kautis.
Dar ir tvirtų riterių jiems priskyrė
Pakankamai pavojui atremti.
Ponas Siverith iš Revalio

Turėjo drąsiai kautis
Kartu su saviškiais dešiniajame sparne.
Visi buvo paraginti,
Abiem kariuomenės sparnais kartu
Pulti priešų /lietuvių/ kariuomene.
Broliai /t.y. riteriai/ staiga puolė,
Pasileido į priešą, bet per ankst.
Kai jie puldami priartėjo,
Tada pagonių eilės
Tuoj pasitraukė už rogių.
Broliai skubėjo į juos.
Kai jie taip atšuoliavo,
Tai priekinės brolių eilės
Su savo vėliava įgriuvo
Į rogių užtvarą.
Nudžiugo pagonys ir nusmeigė jų žirgus.
Dalis brolių /riterių/ toje nelaimėje
Gulėjo jau nukauti.
Išlikę broliai, tatšiau, ėmė priešintis
Vyriškai besikaudami.
Per tą laiką atskubėjo
Didžioji kristonių kariuomenė,
Ilgiau nebegalėdama užtrukti.
Tada galėjai matyti
Žiauriai besikapojant
Abi kariuomenes,
Kaip kristonių, taip ir pagonių.
Kova buvo didelė ir arši,
Kraujas tekėjo ant ledo
Abiejose pusėse.
Ėjo smarkus mūšis,
Ne vieną vyrą matei Narsiai kertantį.
Ten, toje kovoje, liko nukautas
Gerasis magistras Otto,
Ir penkiasdešimt du gerieji broliai:
Jie praliejo kraują už Dievą.
Daug narsių karžygių
Rinktinių krito abiejuose sparnuose.
Krito dalis ir iš krašto kariuomenės /lantvolkes/.
Dieve, gelbėk jų sielas!
Gyvi likę broliai /riteriai, pirmieji puolė užtvarą/
iškentė vargą,
Nes jų žirgai beveik visi krito,
Todėl jie turėjo gintis pėsti.
Bet jie kėlė baime pagonims.
Kas iš jų išliko balne ant žirgo,
Atliko karžygių darbus,
Šuoliuodami po ledą šen ir ten.

Per daug priešo eilių jie prasimušė.
Tada atvyko Tartu vyskupas
Su visais saviškiais.
Ir Lealio vyskupas
Prisijungė prie brolių būrio.
Tokiu būdu, atsigavo
Brolių kariuomenė ir vėl ėmė kautis.
Be to, ir Revalio riteriai
Skubiai atvykę prisidėjo.
Broliai turėjo kautis
Iki to meto
Visai vieni, išsiskiriantšiuose šarvuose.
Daug žalos jie padarė
Pagonims ant jūros ledo,
Šuoliuodami dėl garbės
Ant užšalusios jūros šen ir ten —
Narsiais būriais.
Pagonių buvo daug nukauta,
Tų, kurie jojo trokšdami garbės,
Šešiolika šimtų gulėjo jų negyvų.
Kovos laukas buvo raudonas nuo pralieto kraujo.
Tuo tai metu
Buvo sužeistas Lealio vyskupas.
Iš kristonių kariuomenės /t.y. vokietšių/ šeši šimtai
Krito nukautų ant jūros.
Pasitraukdama brolių kariuomenė išjojo,
Pagonys dėl to nesiskundė,
Nes jie pasilaikė ledinį kovos lauką
Ir pergalės garbe.
Pagonys pasuko kranto link
Su pilnomis grobio rankomis,
Kokį jie tame mūšyje paėmė
Tos kovos metu.
Magistras Otto iš tikrųjų

Buvo valdęs trejus metus
Ir dar šešis mėnesius.
Jis gerai tvarkė
Livoniją savo laikais.
Jis buvo gerbiamas platšiai ir toli.
Jis buvo nukautas kaip karžygys,
Dėl to buvo girdimos smarkios aimanos

Po visą Livoniją.

Kariuomenių dydžiai. Livonijos Eiliuotoji Kronika ir kiti šaltiniai nenurodo ledo mūšyje dalyvavusių kariuomenių didu­mo. Iš aprašytų nuostolių, kuriuos patyrė lietuviai ir Livonijos kariuomenės tame mūšyje, ir iš kai kurių duomenų apie tų lai­kų karinius žygius, galima susidaryti apytikrį vaizdą tų jėgų, kurios susidūrė 1270 metais Vasario 16 dieną ant Baltijos ledo.

Tokiam žygiui, kaip Saaremos salos užpuolimas, Traidenis turėjo sutelkti ne keletą šimtų raitelių, bet bent porą tūkstantšių.


Pažiūrėkime į Ordino kariuomenės nuostolius: 53 riteriai ir 600 kristonių kariuomenės /t.y. vokietšių/, priedo — nežino­ma dalis „lantvolko“, t.y. vietinių gyventojų — šauktinių. Savųjų nuostolius padidinti kronikininkas neturėjo jokio reika­lo. Savi nuostoliai būdavo kartais nuslepiami, kad neatgrasinus norintšių atvykti kryžininkų, kuriuos tuo metu buvo vis sunkiau ir sunkiau prisikviesti.

Jeigu Livonijos kariuomenės, t.y. puolantšiųjų nuostolius priimsime tokius, kaip nurodyta Kronikoje būtent — 600 žu­vusių, tai lietuvių — besiginantšiųjų, prisidengusių rogių kliū­timis nuostoliai turėjo būti bent pusiau mažesni, bet ne 1600 kritusių, kaip kronikoje rašoma. Jie turėjo būti gerokai mažes­ni už Ordino nuostolius dar ir dėl nevykusios Ordino taktikos. Be to, faktas, kad laimėjęs mūšį Traidenis galėjo nekliudomas paržygiuoti su visu grobiu ir pergalės garbe, irgi rodo, kad jo raiteliai palyginti žymiai mažiau nukentėjo kaip priešai ir kad jų turėjo būti bent 2000 ar kiek daugiau.


Ordino būklė tuo metu buvo nelengva. Kryžiuotšių užpuo­limo sukiršinti žiemgaliai neleido magistrui pasinaudoti nei jų „lantvolku“, nei Mintaujos kryžiuotšių įgula, pastarąją reikėjo dar sustiprinti. Panaši būklė buvo ir Kurše. Kuldingos pilyje turėjo pasilikti stipri įgula, kad prilaikius

galimą pietinių kur­šių bruzdėjimą. Tuo metu Rygoje, atrodo, nebūta jokių kryži­ninkų iš užsienių. Taigi kokios jėgos buvo magistro Otto valdžioje?

Ordino kariuomenės pagrindą sudarė sunkiai šarvuotoji ka­valerija — riteriai su savo palydovais, ginklanešiais — ser­žantais ir rygietšiai su Ordino bei vyskupų vasalais, t.y. vokie­tšiai. Livonijos ordinas, kurio riterių skaitšius svyruodavo nuo 120 iki 200 , tuo Ordinui nepalankiu metu galėjo turėti mažiau kaip 200 riterių. Į žygį magistras Otto galėjo išsivesti gal apie šimtinę riterių, nes įvairiose Ordino pilyse jų būdavo po keletą, o Kuršo Kuldingoje ir Žiemgalos Mintaujoje pasilikdavo po keliolika riterių. Su būtinais žygio palydovais riterių pulką ga­lėjo sudaryti apie 400 raitelių. Apie pusė visų riterių, taigi ir palydovų, mūšyje krito. Jeigu tokį pat kiekį pritaikysime rygietšių vasalų — vokietšių pulkui, tai jų turėjo būti ne mažiau kaip 1200 , greitšiau, daugiau — gal 1500 karių.

Lealio ir Tartu vyskupai su savo kariaunomis ir vasalais nesudarė stambesnio dalinio, gal 200 ar 300 vyrų /Kronikoje yra kiek išskirtas vysk. Fridricho būrys/. Vyskupams tikriausiai teko vietinių šauktinių estų priežiūra. Negausus raitelių da­linys atvyko ir iš Revalio /Talino/ danų įgulos, tarkime, šimtinė ar pusantro šimto, tarp jų keliolika riterių.

Dėl skubotos kariuomenės sudarymo, tolesnių vietovių pašauktinių neteko laukti, tatšiau žygio kelyje prie Ordino kariuomenės ga­lėjo prisijungti ne mažiau kaip 1000 ar 1500 lybių, latgalių, o daugiausia estų.

Taip, bendrais bruožais peržvelgę Livonijos kariuomenės apimtį, galime sakyti, kad mag. Otto sugebėjo greitomis sutelkti apie 3000—3500 karių, kurie tą šaltą Vasario 16 dieną rikiavosi ant Baltijos ledo prieš gerokai mažesne, tatšiau rink­tinių raitelių kunigaikštšio Traidenio kariuomenę.

(Zigmantas Raulinaitis)

Tarp Vasario 19 - Balandžio 6 d., 1371 metais niokojama ordino pavergta Prūsa

1371 metais Dirsūno sūnus [ Vilniaus vietininko sūnus] su savo būriu atjoja į dykrą, norėdamas pasiplėšti. Jis sugavo Tamaviškių viršininką, brolį Joną Šionefeldą ir vieną vedlį, kuris ankstšiau buvo ištikimas, bet paskui tapo niekšu. Jis perėjo pas lietuvių karalių ir gavėnios metu [Vasario 19-Balandžio 6 d.] atvedė lietuvių kariuomenę prie Tamaviškių pilies (Į rytus nuo Įsruties) iš kur buvo kilęs. Pilis buvo paimta, seni ir jauni su daugeliu Ordino brolių buvo išžudyti, ir daug padaryta blogo. Buvo nužudyta net jo motina. O jo draugai, palikusieji dykroje, išjojo priešais jį, ketindami atkeršyti už tuos, kuriuos jis gėdingai apgavo, ir nudėjo jį, išvadinę išdaviku, kai jis buvo atsigulęs prie aptvaro pamiegoti.

Tais patšiais metais 6 vyrai su savo žmonomis susidėjo su stabmeldžiais didelei kristonių nelaimei, nes žinojo kelius. Todėl Kęstutis su pašaukta kariuomene iš toli užpuola Zėhesteną (ordino pilis tarp Bišofsburgo ir Reino pilių). Jis pavertė pelenais papilį ir nuniokojo apylinkę, kristonis išžudė, ėmė nelaisvėn ir pridarė daug eibių.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario mėnesio 21 dieną, 1352 metais lietuviai niokoja Prūsą

Ir magistras buvo nepatenkintas, kad nepadarė žygio taip, kaip buvo norėjęs. Ir vos jis spėjo sugrįžti namo, lietuvių karaliai atseka paskui jį į Prūsą ir, naktį didelėmis miniomis praėję Giliją, skuba nepalenkiami per vandenį, vadinamą Kuršių mariomis, ir per Užgavėnes [ 1352 metais Vasario 21 ], gyventojams esant neįspėtiems, įsiveržia į kraštą ties Kamiškės upe, pasiskirstydami į penkias voras. Pirmieji suka į Šakių žemę, kurią plėšia ir niokoja, žudo, grobia moteris ir t.t. išsivesdami 700 belaisvių.

Kita vora pasuka Sakiškės upės link ir mėgina užpulti kristonis, ir pasuka į Pavandenio žemę, kur darė panašiai kaip kitur.

Tretšioji vora pagal lietuvių karaliaus įsakymą persikelia per Taktės upę ir įsiveržia į Kaimo apylinkę (ryt. Semba), kurią išdegina ir t.t., kaip sakyta, žudo ir išsiuntšia į savo tėvynę 500 belaisvių.

Ketvirtoji vora persikėlė per Deimenos upę, kur veikia panašiai, kaip ir kitos voros, išsivaro iš ten belaisvių- daugiau kaip 400 vyrų ir moterų.

Penktoji vora, žygiuodama išilgai vandenų, arba, kaip vadina, Kuršių marių, rūpestingai ieškojo, kaip be nuostolių persikelti per didelę pelkę. Tatšiau orai tuomet buvo nepastovūs, be speigo. Pereiti negalėjo ir grįžta privargę atgalios.

(Vygandas Marburgietis Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario mėnesio 22 dieną, 1347 metais, jungtinė lietuvių ir rusų kariuomenė niokoja Prūsą

Paskui 1347 metų ketvirtadienį Vasario 22 d. abu minėtieji lietuvių karaliai drauge su rusų karaliumi Narimantu( Gedimino sūnum), šėtono įkvėpti, vėl ateina į Rastenburgą per Užgavėnes [Vasario 13 ?] ir su savo velniškąja gimine padarė kristonims daug pikto žudydami ir t.t.

Tada jie įsiveržia į Bartos žemę ir apsistojo prieš Girdavos(kadaise prūsiškas Bartos tsentras, 1325 m. kryžiuotšiai tšia pastatė savo pilį), kur visiškai sunaikino keturis gražius kaimus.

Paskui jie nuėjo apgulti Loinenburgo pilies, tatšiau broliai ją buvo taip sustiprinę, kad lietuviai tenai nieko nelaimėjo, tiktai papilį su bažnytšia sudegina ir išsivaro daug belaisvių, net moterų.

Pasukę į kaimus, kuriuos panašiu būdu sudegino, jie sugrįžta į Rastenburgą ir pasuka savo krašto link, o pakeliui įeina į Varmės vyskupiją arti Rioselio miesto (š.r. nuo Olštyno) ir ką tik ten rado, sunaikino, kaip ir kitose vietovėse.

Prie šio magistro minėtieji lietuvių karaliai taip pat grasino užpulsią Sembą ir visa sunaikinsią. Buvo stengiamasi tai sukliudyti, todėl magistras, stovėdamas su didele daugybe kariuomenės, įvairiose vietose priešais stabmeldžių žemes pristatė sargybų ir žvalgų. Bet kai jiems nusibodo budėti, jie ėmė tikėti lietuvių karalių pasitraukus ir patys grįžta į savo kraštą.

Sužinoję stabmeldžiai tuojau ima vytis kristonis, sekdami paskui juos ir per Užgavėnes įsiveržia į Sembą, niokoja kraštą, plėšia ir pridaro nuostolių, išsivarydami su dideliu grobiu vyrus ir moteris, ir t.t. dejuojantšius ir verkiantšius ir t.t.


Po to, tais patšiais 1347 metais, tas lietuvių karalius atžygiavo prie Ragainės, kur prastovėjo tris dienas, ir daug ką išgąsdino padegimais ir plėšimu ir t.t. Paskui jie perėjo Graudės girią, skubėdami į Įsruties kraštą, kur pridarė panašios žalos kaip ankstšiau.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario 23 dieną, 1311 metais Kunigas Vytenis nuniokoja pavergtas Sembos ir Notangos žemes

Vytenis, Lietuvos Karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembos ir Notangos žemes, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

Vasario 24 dieną, 1369 Kunigo Algirdo vedama kariuomenė nuniokoja dvi kryžiaivių žemes

Algirdas, Lietuvos Karalius, tuomet, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę, nuniokojo Ašeradės ir Tsisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosavybę. Ir taip Karalius su grobiu ir belaisviais grįžo atgal.

(Livonijos Kronika)

Vasario 25 dieną, 1336 metais Kunigaikštšio Margirio vadovaujama Pilėnų įgula narsiai ginasi

Todėl sekmadienį, 1336 metais, Vasario 25 dieną magistras žygiavo su jais į Lietuvą, puldami Pilėnų pilį Trapėnų žemėje, į kurią buvo subėgę daugiau kaip 4000 stabmeldžių iš 4 valstšių. Pamatę kristonių kariuomenę, stabmeldžiai smarkiai išsigando, netekdami vilties apginti pilį. Jie sumetė į ugnį aibę turto ir patys išsižudė.

Lietuvių karalius stengėsi atsimokėti prūsams, kurie svaidė ugnį, medžius (rąstus, malkas) ir akmenis į pilį ir į karalių. Tatšiau karalių jo pavaldiniai dengė skydais, pagaliau baimės pakirstas jis nubėgo į kažkokią skylę, pervėrė kalaviju savo žmoną ir metė į liepsną.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario mėnesio 28 dieną, 1389 metais grįžtantšius kryžiaivius pritšiumpa lietuviai

1389 metų Vasario 28 d., komtūras brolis Markvardas ir Sembos teisėjas brolis Kunonas su savo padėjėju ir su kitais nuo Nemuno įeina į neįspėtą Medininkų žemę, kurią niokoja degindami ir plėšdami. O lietuviai nuseka jų pėdomis ir vejasi ligi kažkokios pelkės, dar neužšalusios, o buvo storai prisnigta. Tenai Klaipėdos komtūrą Mikalojų Kasovą paima nelaisvėn. O lietuviai dėl savo klaidingo tikėjimo sumanė vieną kristonių paaukoti dievams. Ir burtas krito minėtąjam komtūrui. Ir, užsodinę jį ant jo žirgo, norėjo sudeginti, ir jis, pasruvęs savo žaizdų krauju atrodė visas raudonas. Ir pririša jo rankas ir kojas prie keturių beržų, ir jis užtroško tarp liepsnų. Amžino atilsio ir t.t. prašo kronika ilgomis eilėmis jo ir taip pat kitų užmuštųjų sieloms- suprask Vygando iš Marburgo, brolio Kverferto ir t.t., kuris su 60 buvo užmuštas, ir taip pat daugiau nei 70 kilmingųjų. Stabmeldžiai laimėjo taip pat 200 žirgų. Pagauna jie taip pat Sembos vėliavininką, vardu Miorikę. Kiti, kaip galėjo, sugrįžo į tėvynę.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Vasario - Kovo mėnesiais, 1226 metais lietuviai žygiuoja link Toržoko (Rusioje)

Pirmasis ir pagrindinis tikslas buvo Toropetsas, ant pirklių kelio, trijų metų bėgyje antrą kartą sulaukęs lietuvių užpuolimo. Šešių ar septynių šimtų varstų. žygio kelią (nuo Kernavės) į Toropetsą atlikti lietuvių raiteliams reikėjo 12 – 14 dienų (maždaug 65 varstai per žygio dieną), taigi, apytikriai dviejų savaitšių.

Pasiekę Toropetsą, lietuviai patšios pilies nelietė. Joje užsidarė kniazius Davidas. Lietuviai gi, įsikūrę stovyklą, pasklido po visą Toropetso valstšių grobdami. Išsiųsti stipresni raitelių daliniai įsiveržė ir apgrobė artimesnes Naugardo sritis, siekdami Starają Rusią šiaurėje (netoli Ilmenio ežero), gi pietvakarių kryptimi apgrobė Polotsko kunigaikštijos šiaurės rytinius pakraštšius ir rytuose — Smalensko šiaurinius valstšius.

Tame didžiuliame plote grobio veiksmai galėjo trukti bent savaitę, kol aplink Toropetsą buvo viskas išgrobta. Žinoma, pagrindinis ten taikinys buvo prekybos kelias, ėjęs iš vakarų į šiaurės rytus, Toržoko link, išilgai kurio buvo steigiamos pirklių kontoros ir sandėliai ir kuriuo traukdavo jų karavanai su prekėmis.

Matyti, grobimo veiksmų būta sėkmingų ir pelningų, nes iš Toropetso buvo smogta šiaurės rytų kryptimi, pagal tą patį pirklių kelią, į antrąjį tikslą — Toržoką, prie Tvertsės upės, už 200 varstų tiesia linija nuo Toropetso. Tai buvo bene giliausias iki tol lietuvių įsiveržimas į Rusią, pasiekęs Užvolgio sritis.

Lietuvių raitelių dalinys prisiartino iki Toržoko pilies vos per tris varstus, ir apiplėšė platšią apylinkę. Iš viso, grobio būta didžiulio, "nes jų buvo 7000 ir jie užmušė daug pirklių", skundėsi Naugardo metraštininkas. Seniausias šaltinis tam žygiui, Laurentijaus metraštis, apie nuostolius taip liudija:

“Tą žiemą lietuviai kariavo Naugardo valdose ir nelaisvėn paėmė daug kristonių ir daug bloga padarė kariaudami

apie Naugardą ir aplink Toropetsą ir Smalenską ir iki Polotsko, nes jų buvo didelė kariuomenė, kokios nėra buvę nuo pasaulio pradžios“.

Vos tik tris varstus nuo Toržoko pilies būdami, lietuvių raiteliai su visu grobiu pasuko atgal į savo stovyklą prie Toropetso. Lietuviai pasiruošė trauktis iš Rusios pietų kryptimi, gabendamiesi didžiulį grobį ir tūkstantšius imtinių.

(Zigmantas Raulinaitis)