Kai išnyksta laikas...
ŠVENTARAGIO REGĖJIMAI
   Akys pradžiugina širdį tolumoje atpažindamos gimtus vaizdus. Šunys užjautę mus grįžtant skalija džiaugsmingai. Ak kokie saldūs tėviškės dūmai! Moterys sustingdytais laukimo veidais sutinka mus... deja grįžom ne visi... Sugirgžda sunkūs vartai, vyrai laimingu šurmuliu sveikina - mes parnešėm pergalę! Nuvargę žirgai ilgai dar prunkš stainioj grįžę pas savo gentainius... Pasidėję dulkinus rūbus ir krauju aprudijusius ginklus, nepratarę nė žodžio, vorele leidžiamės link upės... iškurenta pirtis jau laukia... turim nusimazgoti daug daug juodo kraujo - nusiplauti purvą ir išsivalyti širdį... garas užgydo žaizdas, upė užglosto nuoskaudas, midus apramina širdgėlą žuvusiems broliams.
   Iš pirties tylūs išeinam kitais, tokie lengvi, tyri ir balti, atrodo nieko nebuvo, nėra ir nebus, lyg Dausose. Iriamės rūku bejėgiai, bet be galo laimingi. Aplink migloje mus sveikina sutemų tauta - mūsų pergalė svarbi ir jų ramybei, tolumoje prieblanda nuaidi skardi vilkų rauda „- jau ateinam, broliai!? ... boluoja šventiniai drabužiai, kur ne kur sublizga papuošalai, minia nuvilnija ramus šurmulys... jaučiu kaip kūną užlieja šventa šiluma, vilko kailis atrodo priaugo prie mano odos… pasijaučiu toks stiprus ir nemirtingas! Širdyje įsiplieskia nenumaldoma ugnis, kurios kaitra jėga užvaldo visą kūną. Pagaliau pajuntu poreikį ištarti žodį: „- Būkit pasveikinti kilnūs Tėvūnai ir mielos Motinos, mes grįžom su Pergale, grąžinom Garbę mūsų šventai Žemelei! Iškada dėl vyrų galingų išėjusių Anapilin - žinosim juos garbingais... - nusilenkiu žemai ir priklaupiu prieš Senolius.
   ...man paduoda stumbro ragą kupiną skalsiausio midaus. Padedu kalaviją, geležinę kepurę, atsistoju. Giliai, giliai įkvepiu gaivaus alkos oro, įsiklausau į kažkur iš toli atsklindantį upės ošimą, sukaupiu mintis. Jos susiliedamos su sakalų ulbėjimu kykla aukštai aukštai, ten kur... žvilgsnis įsistebeilija į Paukščių Taką Dausų link... - Kails! - tvirtai ir ramiai sušunku, galingas aidas atsako - Pakails! - toliau tęsiu - mūsų brolyčiai! Didžiuliai garinių debesų sukuriai prasiskirsto, regiu Jų veidus, - visi tyri ir ramūs, lyg medyje iškalti geraširdžio dailidės, - Kails! - dar kartą užlabinu išėjusius kovos draugus, ir Jų veidai nušvinta šilta ir laiminančia šventa šviesa, - Viens per kitą! – dar aukšiau iškeliu galvą – geriu ragą iki dugno.Tik tuomet,širdyje įsivyravus ramybei,nuleidžiu akis žemyn.Regiu ugnį,jos dūmai sukasi ratu lyg norėdami aplinkinius apgobti savo jaukia skraiste, regiu rankas baltas… moterų darbščias,vyrų randuotas,regiu jų visų rimtus,sveikus paraudusius veidus,j ų gylias ir tyras akis,tvirtus ir tiesius žvilgsnius…regiu ŽMONES…vėl pakeliu sklidiną uoliausio midaus ragą:
   -Pagarba,- ir vyrai nulenkia galvas,- garbė Protėviams,garbė Dievams gyvenusiems,garbė priešų kraują liejusiems,garbė žemę dirbusiems;
   -Garbė!-sudreba miškas nuo vyrų tvirto žodžio, - garbė! - keliam į Dausas ragus paskui galvas. Midus srūva per barzdas, laša žemyn ir čirškia ant karštų akmenų... ugnis patenkinta, patenkintos Dausos, mes patenkinti...
   Vienas iš vyrų nusiima nuo pečių gerokai nuaugusį baltą ožį. Gyvulys žino savo vietą, tyli.Sušvitruoja peilis... oras randa artimesnį kelią ir veržiasi per raguočio gerklę kartu su krauju.Ragas springsta nuo karšto, tiršto ir lipnaus kraujo... šiluma palieka kūną. Midus susimaišo su krauju, auka atseikėjama visiems:galva ir kojos Dievams, viduriai ir kailis dvasioms, mėsa žmonėms, taip kaip ir visada, kaip Protėvių prisakyta!
   Keliu ragą midaus raudona puta, meldžiu Dievus, aukoju:
   -Tebūnie pagarbinti išėję, išeinantys ir išeisiantys vedini kilnaus tikslo! Kails!-gojus atkartoja, - pakails! Viens per kitą!, - geriu kruviną midų, jo sūriai kartus skonis dirgina liežuvį, bet malonina gomurį.Išgeriu viską iki paskutinio lašo.Skrandis nusiriaugėjimu už tai padėkoja.Širdį užlieja palaima. Žinau dabar reikės palaukti – Dievai visada ateina vėliau... ir romūs žmonės beginkliai, apsiginkluoja laukimu. Tykų pūšų ošimą papildo dar ramesnė daina. Prieblanda tirštėja. Vėjas medžių viršūnėse perima dainą. Laukiniai jo gūsiai strigdo žodžius gerklėje. Visai čia pat, kapodami orą sparnais praskrenda krankliai – Protingasis ir Išmintingasis,- kra,kra! - labina.Ugnis prigesta... suprantu, Dievai jau mūsuose... širdis ima garsiau ir dažniau plakti, viduje tuoj tuoj atrtodo sugriaudės, sudundės.
   Pakeliu ragą aukštai aukštai, tariu šventus Vardus ir dabar jau tvirtai žinau, kad taip gyvensiu AMŽINAI!
   Ilgai,dar labai ilgai skambėjo miškas nuo dainų ir niekas negalėjo pasakyti ar tai žmonės dainavo ar Dievai...