Kelias
ŠVENTARAGIO REGĖJIMAI
Minia žmonių ėjo keliu. Pilkas, asfaluotas kelias beveik buvo tiesus, tik labai retai jo griežtai tiesią ramybę sudrumsdavo menki vingiai. Bet jie nė truputėli neįtakojo Kelio tiesaus tikslo. Ne jų valdžioje buvo Kelias, bet jie į visas puses lankstėsi Jam (bent jau iš pirmo žvilgsnio susidarydavo tokis įspūdis). Stabilus, švarus, kokybiško grindinio, dar beveik naujas (vos matėsi senojo kelio žymės), saulėje blizgantis Jis vedė per purvynus ir klampynes. Baisu buvo koją statyti už Kelio ribų, o kam ten ir statyti? – aplink plyni laukai, stipriai tamsėjantys horizonte, nuo jų Kelią ribojo dumblynės ir makalynės , nesuprantami mišiniai žemės, smėlio, purvo ir akmenų. Ko nepasakysi apie aiškaus, lygaus ir tobulo reljefo, tvirto betoninio pagrindo, nepriekaištingo projekto Tiesų Kelią...-taip galvojo minia einanti keliu. Tai buvo didelė masė žmonių, apsirengusių vienodai, tik skirtingai veidais. Keistai atrodė tie veidai...vieni balti, blyškūs, kiti – gelsvi, treti – raudoni, kiti – pajuodę. Išties jie buvo vienodi, bet tuo pačiu labai skyrėsi. Vienodumo jiems suteikė akių blizgesys, panašumo – pilki rūbai. Tuo būdu minia skleidė savotišką grožį ir jau blausoką gyvastį. Buvo čia ir visai išsiskiriančių – juodarūbių. Tai buvo ypatingas minios luomas. Būtent Jie VEDĖ Keliu. Vieni vadino juos “tėvais” (kažkodėl?!), kiti – tiesiog “priestais” (nors nei “tėvo”, nei “priesto” žodžių reikšmės, anei funkcijų niekas nežinojo). Tiesiog taip buvo priimta nuo senų laikų ir niekas nenorėjo nieko keisti, niekas ir nesigilino į jų prasmę. Išvis minioje NIEKAS į NIEKĄ nesigilino. NIEKAM NIEKAS nebuvo įdomu. Jie paprasčiausiai ėjo Tiesiu Keliu. Niekas nemėgo naujovių, niekas nežiūrėjo atgal (juk ten viskas kaip ir priekyje – Kelias siekiasi su horizontu, dangumi), tuo labiau niekas nesidairė į šonus (tie tamsėjantys toliai atrodė taip baugiai ir paslaptingai...). Smalsumas ten traukė ne vieną, bet baimė ir minios pasmerkimo grėsmė paimdavo viršų, be to galimybių ten patekti beveik nebuvo – tik labai retai į ten šakojosi apleisti šunkeliai. Purvu gi nebrisi, juk gali išsitepti savo švarų pilką rūbą! Tiesa, juodarūbiai ten dažnokai eidavo. Na, jiems tai kitas reikalas – jei ir baisiausiai išsiteptum, juodame rūbe visvien nesimatys! Eidavo jie po keleta ir gana greitai atsivesdavo naujas grupeles žmonių...keistų, labai keistų žmonių. Veidai jų buvo nesveikai šviesūs, akys spinduliavo nesveiką gyvastį. O jau rūbų baisumas! Pasidabinę akis badančiomis kvailomis spalvomis (tiesa, spalvų pavadinimų minioje niekas nežinojo), jie tarsi pašaliniai šiukšlės teršė Tiesų pilką Kelią. Juodarūbiai jais greitai pasirūpindavo-išraudavo liežuvį(juk viskas kas reikalinga Žmogui-tai tik kojos, kad eiti Keliu ir ausys, kad klausyti juodarūbių vedlių),nuskusdavo jų skaičių, akis gadinančių spalvų plaukus, sunaikindavo tuos idiotiškus drabužius. Taip “prasčiokai”(pradžioje juos taip vadindavo ėjikai keliu) po truputį tapdavo tikrais Žmonėmis (keista, bet tą virsmą visada lydėdavo vanduo, tekantis iš jų akių… Nesupantamas reiškinys! Paprastai jie būdavo įšventinami į Žmones, kai baigdavosi vanduo).

Minia ėjo tik tolyn, tik pirmyn ir tik tiesiai. Nors (būkim sąžiningi) atsirasdavo pamišėlių, kurie rėkdami puldavo į purvą. Kas per kvailiai?! Tik susitepdavo savo švarų pilką rūbą (o už tai juk mirties bausmė!)ir beprasmiškai žūdavo pakeliui ar dingdavo be žinios. Juodarūbiai su tokiais nesipeckiodavo ir prieš visą minią išrengę ( Siaubas! Kas gali būti baisiau už nuogą kūną!.Tai buvo nuodėmė, gėda...ir tai baisiau už mirtį!) sodindavo kam nors ant pečių ir nešdavo, kol mirdavo. Ir teisingai, mirtis visvien privalo vainikuoti nusidėjusįjį. Juk Kelias mums toks artimas, ar galima jį taip niekinti, atsisakyti JO?! Mesti Kelią dėl takelio, šunkelio, kuris visvien veda į siaubingą mirtį, nes nei vienas pabėgęs beprotis iš ten nebesugrįždavo (tiesa, gal negrįždavo dėl to, kad ten jam labiau patiko / būdavo ir tokių eretiškų minčių / - bet juk tai visiškas absurdas! Niekada nereikia vadovautis jausmais – tik faktais!) Apie tai mažai kas mąstė. Kam vargintis, sukti galvą, kai už tave mąsto kiti, protingesni vedliai. Nėra čia ko daug mąstyti – Kelias juk tiesus ir niekas čia neklysta ir nepaklysta. O kas bandė teigiamai galvoti apie paslaptingą tamsėjantį horizontą, tai jo mintis greitai išvaikydavo juodarūbiai (priestai puikiai numanė minios mintis / ne veltui juos to mokino jų pirmtakai/. Minčių buvo tikrai labai nedaug, todėl jas atrasti buvo ne taip jau sunku). Nusprendę, kad jau pats laikas paneigti smalsias minios mintis, jie skelbdavo Pilkojo Kelio Žodį. Minia gėrėjosi šiuo Kūriniu ir kaskart klausant retas veidas išspausdavo iš akių paskutinį lašą vandens (juodarūbiai tuo gėrėjosi. Laikė tai savo apsivalymo kulminacija, juk su paskutiniu lašu , žmogus tapdavo pačiu tikriausiu Pilkojo Kelio Žmogumi, nes Kelias labai nemėgo vandens), kiti klausydavo plačiai pražioję savo beliežuves burnas, treti linkčiojo plikas, bukai apvalias galvas, pritardami kiekvienam Kelio Žodžio žodžiui. Visi žavėjosi žodžiu: “...ir žodis tapo kūnu, akmuo - pamatu, o betonas – Keliu...” – garsiai, kad girdėtų visa minia, skaitė juodarūbiai (nors, priešingai negu minia, priestai susižavėjimo Žodžiu nejautė. Skaityti juk sunkiau nei klausytis!). Jie šaukė, o seilės tryško iš sočių burnų ir krito ant jų juodų rūbų, išryškindamos ir iškeldamos į paviršių purvą (to niekas nematė, nes nenorėjo matyti...). “ ...pirmieji ėjikai Keliu buvo žmonės! Jie išėjo iš Dangaus ir pradėjo eiti Keliu, suteikdami mums didžią garbę eiti jų pėdomis... ” – šaukė vienas iš juodarūbių, rodydamas į senojo Kelio vėžes. “Žiūrėkite! Štai pirmųjų žmonių batų pėdsakai!” Visi pažvelgė į labai silpnai matomas žymes. Tai buvo įvairių gyvūnų ir basakojų žmonių pėdos. Gyvenime tokių nemačius minia – stebėjosi. Juodarūbis pastebėjęs šį neatitikimą, papildė save: “Laikas užgydo žaizdas, jis keičia ir batų atspaudus!” Minia šiam faktui pritardama, sinchroniškai linktelėjo ir pajudėjo toliau. Juodarūbis vis skaitė: “ …tada Dievas mus aplankė ir nusileidimo take save užmušė… ” Minia gėrėjosi šiuo poelgiu, nes mazochizmas buvo vienintelė jos pramoga. Priestas skaitė, minia pritarė (kitaip ir negalėjo būti, nes prieštaraujančius /tiesa, tai buvo jau gana seniai/ užmindydavo kojomis). Na ir pabaigoje Kelio Žodį skaitydavo choru, kad VISI aiškiai girdėtų: “Mūsų kelias vienintelis, tiesus ir tikras; neturėk kitų kelių, tik šį vieną; nemesk Kelio dėl takelio; visi šunkeliai veda į aklavietę ir tik Kelias veda Tiesiai į Dangų… ” Po to aiškindavo Kelio įstatymus: “ …visi šunkeliai prisijungiantys prie Kelio yra parazitai, vedantys į mirtį ir pragarą, o einantys Keliu – gyvens amžinai. Tamsa yra blogis, o Kelias – šviesus, lygus ir be šešėlių. Žmogaus šešėlis – jo įgimta nuodėmė ir už tai reikia visą gyvenimą jaustis kaltu, save kankint įdant išvengtum savo įgimtos nuodėmės(t.y.šešėlio).” Ir visi šventai tikėjo. Kad būtų dar įtikinamiau – Kelio Žodis buvo skaitomas tris kart per dieną.

Kasdien uoliai melsdamasi ir bandydama atsikratyti savo šešėlio, minia ėjo pirmyn. Bėgo metai, ji mažėjo. Mažėjo pilkųjų, bet mažėjo ir juodųjų. Vis tykiau jų choras skaitė Kelio Žodį. Šunkeliai tapo tiesiog retenybe. Juodieji dabar nebepraleisdavo progos – jie griūdami puldavo lėkti į tamsiuosius horizontus, bet naujųjų prasčiokų ”derlius” nebebuvo toks gausus, kaip kadaise. Priestai stengėsi atsivesti kuo jaunesnius žmones, nes tokiems liežuvio rauti nereikėdavo ir juos be ypatingų sunkumų paversdavo naujais tėvais. Jauni buvo senųjų tėvai. Esmėje - niekas nesikeitė. Kelias kaip buvo, taip ir liko Tiesus ir vienintelis, tik pradėjo skilinėti, čaižytis bei irti. Atsirado duobės… Tai paskatindavo pilkųjų mirtį – kas į duobę įpuolęs susižalodavo, kas užkliuvęs už skylės nugriūdavo, kas plyšyje koją nusilauždavo. Pastoviai kepino saulė, šviesa negailestingai tvieskė, suirusio Kelio dulkės maišė kvėpuoti ir graužė akis, bet minia ėjo, krito, klupo, griuvo, tačiau nieko nepaisydama, ėjo toliau. Vis daugiau žmonių atsilikdavo už nugaros. “Jie neverti!” – šaukdavo priestai, “Neverti debesų! Ten kur mes einame – jie nepapuls! Papuls tik tie, kurie dažniau save kankins, kurie nepaisydami nieko, eis į priekį – Keliu! Dažniau plakite save rykštėmis! Juk skausmas – tai palaima! Tai raktas į Rojų, į Dangų, į ten, kur mes einame! Pažvelkite atgal, mes esame šventi, mes išėjome iš Dangaus! Pažvelkite pirmyn – mūsų Tiesus Kelias veda į Dangų! Rojus jau visai arti! Juk mūsų Dievas taip pat save nukankino, pats save prikalęs prie stulpo!”. Taip, minia labai norėjo Dangaus! Vieniems tai buvo tikslas, kitiems - kankynių pabaiga. Išklausę pamokslų jie apsižvalgydavo. Iš tiesų, už nugarų, horizonte Kelias ėjo tiesiai iš Dangaus, o priekyje Jis taip pat ribojosi su Dangumi, taigi ir vedė tiesiai į Jį. Įsitikinę, kad juodarūbis skelbė teisybę – paspartindavo žingsnį: Nuo greitesnio tempo vis daugiau pilkųjų klupdavo ir nebeatsikeldavo.

Palaipsniui, metams slenkant minia progresavo ir vienijosi, nes vienodėjo. Jei anksčiau buvo panašūs tik rūbai, o veido o spalva skyrėsi, tai dabar visos spalvos susimaišė į vieną. Visi tapo tikrais broliais! Minia idealiai pritapo prie Kelio. Įsiviešpatavo pagrindinė spalva – pilka. Viskas čia buvo vienos spalvos: pilkas Kelias, pilkas dangus, pilka saulė, pilki rūbai, pilki šešėliai,kurie žymiai sumažėjo(gal nuo to,kad pamaldžioji pilkoji žmonija uoliai besimelsdama ir save bekankindama visgi sugebėjo atsiriboti nuo gimtosios nuodėmės,o gal tiesiog nuo to,kad Pilkoji Minia tiesiog sumažėjo…).O kas svarbiausia – visi veidai PAGALIAU tapo pilki! Žmonės tapo vieninga civilizacija!

Bėgo metai... Civilizacija judėjo pirmyn ir vis pilkėjo. Nuo pilkojo kelio jų nebebuvo įmanoma atskirti. Jie ėjo ir jų mažėjo. Jie tirpo lyg saulės pagautas ledas. Nyko, kol vieną dieną mirė paskutinysis juodarūbis tėvas – priestas... Minia neteko vedlio, bet iš inercijos ji ėjo toliau, o kurgi daugiau eiti?! Juk Kelias vienas ir aiškus – pirmyn! Jie buvo atpratę mąstyti (už juos tai darė juodarūbiai), jie nebemokėjo mąstyti. Jie matė vienintelį Kelią ir ėjo.Ėjo, nes taip jau buvo įpratę. Jie stengėsi griežtai laikytis Kelio ribų, bet kuo toliau, tuo labiau Kelio ribos blėso, darėsi vis sunkiau jas aptikti. Kelias siaurėjo ir kuo toliau, tuo vargingiau jis atrodė, kaip ir jo civilizacija.Nors Kelias ir siaurėjo, bet vietos eiti buvo pakankamai, nes tirpo ir minia.

Tai tęsėsi iki tol, kol kažkada buvęs GRAŽIAUSIAS – DIDYSIS – TIESUSIS KELIAS pavirto į paprastą nutriušusį šunkelį...

...Žmogus sustojo. Apsidairė. Aplink buvo tuščia ir nyku. Tyku. Jis liko VIENAS! Suvokęs šią neįprastą situaciją žmogus sutriko. Jis pamišėliškai dairėsi klausinėdamas akimis... Gal jis jau yra tame pažadėtame ir taip lauktame Danguje?! Niekas neatsakė. Neviltyje, iki spengimo galvoje sutiprinęs juslę, jis dar labiau įsiklausė. Kažkur toli, toli kažkas kalbėjo. Suprasdamas, kad tai vienintelis išsigelbėjimas, jis užspaudęs kvėpavimą gaudė kiekvieną žodį. Pastangos nebuvo bergždžios, girdimi žodžiai garsėjo ir aiškėjo. Žmogus nustėro: tai buvo jo mintys! Ir tik dabar jis suprato, kad viskas baigta ir Kelias yra nebegyvas... Žmogus atsisuko atgal... Pirmą kart po ilgų metų tylos jis sustaugė. Gargaliuodamas, garsas strigo gerklėje. Jis staugė, nes pamatė Mirtį. Dabar jis suprato viską:Mirtis nuolatos sekė paskui ir mito žmonėmis, nes tai buvo dirbtinas – negyvas kelias į Niekur. Žmogaus viduje griuvo visos pilkos Mirties Dievo (dabar jis tai tiksliai žinojo) bažnyčios. Sutelkęs mintis, jis pažvelgė į ten, kur kadaise matė tamsėjantį horizontą... Tai buvo VILTIS… Jo laimei, hoizontas stovėjo savo vietoj... Jis visada buvo šalia, lidėjo Kely, bet matė vien nugaras ar paniekos ir neapykantos veidus. Žmogus įsižiūrėjo... Tamsus horizontas jam kažką priminė. Kažką labai seno ir jau užmiršto... Iš vaikystės... Iš praeities, kuriai visad rodė nugarą. Jis prisiminė tą formą ir tą vaizdą... Praeities gelmių vizija materializavosi jo akyse. Tamsus horizontas įgavo savo pavidalą ir formą. Tai buvo miškas! Laimės ašaros pabiro iš žmogaus akių. Jos krito ant pilko, dulkėto kelio. Dar didesniam žmogaus nustebimui – ten, kur nukrisdavo ašara, išdygdavo gėlė. Žalia, raudona, mėlyna, geltona (jis vėl pažino spalvas!). Netrukus žmogų supo nuostabių – gyvų gėlių pievelė. Jis pabandė įkvėpti jų aromato, bet kažkas trukdė, dusino ir smaugė. Akimirksniu jis išsilaisvino – nuplėšė nuo savęs pilkus drabužius ir visiškai apsinuogino. Tik dabar jis giliai įkvėpė. Apsvaigęs nuo neapsakomai gaivaus kvapo – krito į savo pievelę ir užmigo (pirmą kartą užmigo... užmigo ramiu miegu... užmigo amžiams). JIS MATĖ SAPNUS (SPALVOTUS)!

Kai žmogus pabudo, kiek aprėpė žvilgsnis visur žaliavo pieva! Švietė saulė, skraidė drugiai, ganėsi elniai devyniaragiai, čiulbėjo paukščiai. Aplink viskas judėjo, dūzgė ir bruzdėjo. Aplinka buvo persunkta garsų. Žmogus palaimingai nusišypsojo, norėjo kažką pasakyti, bet buvo nebylus. Dabar jis žinojo, ką daryti. Kojas suleido į žemę. Jo šaknys giliai, giliai įsiskverbė į Žemės gelmes (kad daugiau Niekas, Niekada neatskirtų nuo MOTINOS!). Rankas iškėlė į dangų. Jo šakos iškilo aukštai, aukštai ir parėmė Dausas (pagaliau jis pasiekė Jas!). Dieną Saulė, naktį Mėnuo suposi Jo lapijoje. Jis tapo tvirtu, didžiu ir išmintingu. Pažinęs skausmą ir mirtį, Jis buvo ypatingai atsparus. Dabar Žmogų supo gyvastis ir jėgą jis sėmėsi iš Gyvenimo. Tai buvo nauja gyvybės forma. Tai buvo naujas, beribis Gyvenimo Kelias! GYVYBĖS KELIAS!